Pagrobta
- LECTURI 353
- Voturi 21
- Capitole 4
Pentru adulțiComplet lun, mar 14, 2016
***Prologas***
Griaustinis. Žaibas. Kūdikio veiksmas. Moters klyksmas.Piktas juokas. Štai ką aš prisimenu iš savo kūdikystės, bet ką tai reiškia. Aišku nieko negaliu padaryti. Gal tai mano sapnas? Gal tai kažkada buvo įvykę? Nesuprantu. Prie ko moters klyksmas? Prie ko kūdikio merksmas? Nieko nesuprantu. Mama mane visada ramina kai tai pasakau.
Mano vardas Camila. Man 15metų. Turiu kelias drauges Tomą ir Ilaną. Jos man vienintelės. Neskaitant mamos bei kažkokios brundukinės sesers.
Kiek save prisimenu visada sapnuoju vis tapatį sapną. Labai bijau užmikti. Vis galvoju: kodėl? Kodėl aš tai sapnuoju?
Štai prologas. Tikiuosi jums patiko. Vertinkit lauksiu
Domeniu public
Alătură-te celei mai largi comunități de povestiri din lumePrimește recomandări personalizate de povești, salvează-ți favoritele în biblioteca ta și comentează și votează pentru a-ți dezvolta comunitatea.
S-ar putea să-ți placă și
Zakarija
"Istorijas apie planetą žemę girdėjau tik tai iš savo prosenelių. Legendas apie tai, kokia buvome galinga rasė jau visi pamiršę. Toli gražu mes dabar nebe tokie. Nuo to laiko, kai gyvename čia mes neesame toji galingoji tauta, kurie galėjo susiremti su bet kuo. Dabar mes esame pasislėpę tarsi šunys. Ne. Dar blogiau. Mes esame pasislėpę tarsi pelės. Bijome išlysti iš urvų. Bijome pajudėti. Bijome sukelti bet kokį garsą. Mes čia esame niekas. Mes dabar gyvename Zakarijoje." 2056 metais žmonės atrado dar vieną planetą kurioje buvo gyvybė. Po poros metų galybė erdvėlaivių jau raižė tos planetos dangų. Atrodo, jog viskas turėtu būti gerai, tiesa? Vargiai tai buvo galima pavadinti "gerai". Pirmiesiems piligrimams išsilaipinus jie pradėjo daryti tai, ką žmonės sugeba geriausiai - kariauti. Tada viskas pasikeitė. 3017 Žemės metai. Visi jau buvo pamiršę apie baisųjį karą. Liko tik tai legendos. Kaip ir apie Žemę. Dabar mes bandome išgyventi čia. Išgyventi Zakarijoje.
Sniego karalienė
2250 metai. Egzobiologas Kajus Žiemelis atvyksta į šalčiausią gyvenamąją vietą Žemėje. Tai Oimiakono gyvenvietė. Oimiakonas garsus tuo, kad tai šiaurės pusrutulio šalčio polius bei šalčiausia pasaulyje pastoviai gyvenama vieta. 1926 m. sausio 26 d. čia užfiksuota -71,2 °C oro temperatūra. Čia pradėjo vykti reiškiniai, kurie gąsdina negausius vietinius gyventojus, ir Žiemelis įsitikinęs, kad tai nežemiškos kilmės būtybių apraiškos. Būtybių, kurių egzistencijai šiluma yra mirtina, ir išgyventi jos gali tik šaltyje...
Kontaktas
Ką darytumėte, jei staiga sužinotumėte, kad nuo jūsų priklauso visos planetos likimas, o ką nors pakeisti laiko liko visai mažai? O gal čia tik vaidenasi? Gal sapnas? Trumpa, linksma fantastinė istorija apie atsakomybę, kurios niekam nereikia.Complet
Kortų Namelis {SUSTABDYTA}
Tai knyga apie merginą Vakarę, kuri nebeturėjo vilties likti gyva... Jos įsivaizduojami draugai buvo vienintelis ramstis... •~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~• " - Tavo gyvenimas stovi ant vienos iš to namelio kortų. Turi džiaugtis, kad esi gyva... - griežtai paaiškino ji. Aš ilgai tylėjau. Ji taip pat ir tada aš surikau. - Gerai, aš gyva, bet aš noriu gyvent! - Vakare.. Tu, juk žinai... - aš atsistojau ir atidariusi duris tiesiog išėjau. Aš nubėgau į savo palatą ir atsiguliau į lovą. " •~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~•~• Didžiulis ačiū: @Tikiumeile, už viršelį! Rašau gan lėtai. Rašoma III asm. ir I asm. Pagrindiniai veikėjai: Vakarė, Morganas, daktarė Monika, ir Vakarės "draugai". Pagrindinė mintis: Gyvenimas yra tavo, o ne kitų.
Tobula
Martynas su savo broliu Artūru ir tėvais atsikrausto į mažą, atokų miestelį. Miestelio išskirtinumas tas, kad viskas jame tobula: jokių nusikaltimų, visi vaikai išsilavinę, niekas nebadauja ir t. t. Miestelyje prasidėjus keistų įvikių sekai, Martynas pradeda suprasti, kad neviskas taip tobula, kaip pasirodė iš pradžių. Kad tai, kas matosi - tėra dekoracijos, dengiančios kur kas tamsesnę ir kraupesnę tiesą.
Aidintys valkirijų balsai
Sci-fi žanro istorija su psichodeliniais elementais.
Rūko tvirtovė. MISIJA: Avilys
Pačioje galaktikos širdyje ─ Venovo planetoje ─ jau kurį laiką verda kažkas grėsmingo. Tarp aplinkinių sklando gandai apie keistus eksperimentus, ekskavacijas bei mirtinų ginklų kūrimą. ***** Margo yra samdoma relikvijų medžiotoja. Būdama viena iš geriausių savo srityje, patraukia įtakingų žmonių dėmesį ir yra priversta jiems dirbti. Iš pradžių patrauklia pasirodžiusi gauta užduotis, neilgai trukus įgauna tamsių ir netikėtų posūkių. Painios mįslės, nematytos planetos bei visos kelionės metu ją lydėti privalantis imperijos kapitonas Antaris ir jo įgula. Nauji draugai ir priešai, pavojų kupini kosmoso takai bei paslaptimis apipinta relikvijos paieška. Tik laikas parodys, kas ištrūks iš šio painaus labirinto, o kas tik dar labiau jame pasiklys.
Memento non mori
Memento non mori: atceries, ka nemirsi. Īsāki vai garāki zinātniskās fantastikas stāsti par un ap transhumānismu. (work in progress)
"Istorijas apie planetą žemę girdėjau tik tai iš savo prosenelių. Legendas apie tai, kokia buvome galinga rasė jau visi pamiršę. Toli gražu mes dabar nebe tokie. Nuo to laiko, kai gyvename čia mes neesame toji galingoji tauta, kurie galėjo susiremti su bet kuo. Dabar mes esame pasislėpę tarsi šunys. Ne. Dar blogiau. Mes esame pasislėpę tarsi pelės. Bijome išlysti iš urvų. Bijome pajudėti. Bijome sukelti bet kokį garsą. Mes čia esame niekas. Mes dabar gyvename Zakarijoje." 2056 metais žmonės atrado dar vieną planetą kurioje buvo gyvybė. Po poros metų galybė erdvėlaivių jau raižė tos planetos dangų. Atrodo, jog viskas turėtu būti gerai, tiesa? Vargiai tai buvo galima pavadinti "gerai". Pirmiesiems piligrimams išsilaipinus jie pradėjo daryti tai, ką žmonės sugeba geriausiai - kariauti. Tada viskas pasikeitė. 3017 Žemės metai. Visi jau buvo pamiršę apie baisųjį karą. Liko tik tai legendos. Kaip ir apie Žemę. Dabar mes bandome išgyventi čia. Išgyventi Zakarijoje.
Mai multe detaliiLinii directoare referitoare la conținut