Mylėk taip, kad niekas nematytų...

Visai netikėtai ji pirštų pagalvėlėmis palietė savo viršutinę lūpą slėpdama šypseną, kuri staiga persimainė į norą šokinėti iš džiaugsmo tuo pačiu šaukiant ar net cypiant. Šį jausmą buvo sunku užgniaužti, bet ji privalėjo nesugadinti ką tik sukurto savo gero vardo. Priešais akis dar laukė ilgas kelias pilnas išbandymų ir kliūčių, tačiau entuziazmas jau sruvo jos venomis. Ji sustojo paėmusi už durų rankenos ir žvelgdama pro stiklą į skaisčiai šviečiančią saulę, nedrįsdama žengti į lauką, bijodama ateities, kuri, galbūt, ją pavers stipria, nepriklausoma asmenybe arba, apie tai ji stengėsi negalvoti, paklupdys ir sumaišys su žemėmis.
Kodėl ji buvo ten, žinojo visi jai artimi žmonės. Tačiau jie net nenutuokė, jog iš anksto nepasiruošusi mergina pirmąjį etapą tiesiog peršoks. Ji - raudonais, išsidarkiusiais plaukais ir paaugliškais džinsais tiesiog nederėjo naująjame, prestižiniame darbe, kuriame visi vaikščiojo su niūriais pilkais kostiumais ir dirbtinėm šypsenom. Jai patiko ne tik žadami pinigai, bet ir toks pat aplinkoje nepritampantis vadovas, apsirengęs ne taip kaip, atrodė, ten turėtų būti įprasta. Jis buvo kontrastas, balta varna, toks pat kaip ir ji, lyg kas miške būtų pastatęs kelio ženklus ar skulptūrų parodoje - gyvą žmogų.
Mergina stipriai suspaudė kitoje rankoje laikomus mašinos raktus ir atsiduso -"Viskas. Baigta." Bet tai toli gražu nebuvo pabaiga, juk ji negalėjo žinoti kas jos išties laukia.