Klasiokės

A quick horror story. May update it even more.

Romijus visada norėjo medžioti raganas nes tėtis vis pasakodavo, kad raganos yra labai blogos

Tom kaulitz is a mafia boss from Tokyo he sells people meat,he is a cannibal,he has no mercy,very dangerous men.And you a girl named Angelina moved from Germany to Tokyo to have a new life a good one. But one day when you were walking around someone kidnapped you and woke up in the basement.

Lietuviška istoriją.

Vieną dieną mergaitei 12 gimtadieniui mama atnešė dėže su geltonu lapeliu ant lapelio buvo parašyta „ skaityti tik 12 metų"

Čia bus keliamos trumpos siaubo ir fantastikos istorijos. Iki jos man nerūpėjo ką žudžiau. Svarbu buvo tik proceso malonumas ir galutinis kūrinio rezultatas. Aš buvau menininkas, net jei ne visi tai suprato. Patiems didžiausiems meno kūriniams visada reikėjo laiko, kad visuomenė "subręstų" pakankamai, kad juos suprastu. Tad žinojau, jog ateis ir mano valanda.

"Nes žmogaus kūnas tai šventykla, o akys - sielos veidrodis." "Miražo giesmė" - tai rinkinys mano kūrinių. Miražas nėra haliucinancija, sako mokslas, jį galima fotografuoti. Todėl albumas ir nepavadintas "Haliucinacijų giesmė". Kūriniai yra apie tai, kaip aš matau savo aplinką, kaip joje jaučiuosi, kokie joje žmonės ir kaip jie mane verčia jaustis. Nors mėgstu tirštinti spalvas, bet kūriniai nėra tik tušti žodžiai, haliucinacijos. Tai paprasti įvykiai, kurie man pasirodo, atrodo, taip kaip pasirodo ir atrodo. Nes į visą savo aplinką žvelgiu per savotišką prizmę, kuri ir sukelia tą miražą. Ir tą miražą aš perteikiu saldžiais žodžiais, palyginimais ir metaforomis. Todėl savo kūrinius galiu įvardinti giesmėmis. Giesmėmis, kurių nevertėtų bandyti giedoti. Jas reikėtų išgirsti ir pajausti sava širdimi. Įspėjimai: tekstuose labai skundžiuosi savo gyvenimu, tad jeigu nemėgstate mižnių, šis albumas ne jums, nes būtent ant to jis ir laikosi - mano verkšlenimų. P.S. dėkoju kiekvienam skaitytojui už viską. Nieko nereikalauju. Man užtenka ir to, kad jūs perskaitote bent kelis mano kūrybos žodžius. Tai jau yra daug. Ačiū.

Šonas ir Liusė brolis ir sesuo, kurie nesutarė tik dėl vieno dalyko - vaiduoklių. Liusė netiki jų egzistavimu, o Šonas visais būdais stengiasi tai įrodyti. Išvykęs į jau daugelį metų nedirbanti metro vaikinas pradingsta. Vienintelis būdas išsiaiškinti kas jam nutiko atverti tamsiojo metro duris, o Liusė padarys bet ką, kad tik surastų brolį.

Istorija skirta konkursui. Palieku viską vertinti jums :) ____ - Prašau! Noriu, kad tai liautųsi! - pasilenkiau į priekį užsiėmusi už galvos. Balta suknelė tarsi debesis nugulė aplink mane, taip susiliedama su baltu it krištolas sniegu. Verksmai dingo, bet šnabždesiai ne. Jie vis nesiliovė kartotis mano mintyse. Šnabždesiai buvo tarsi raudos. Raudos iškankintų sielų, trokštančių amžinojo ramybės miego. - Sustabdykit tai! Prašau! Ašaros nesiliovė riedėti mano skruostais. Jos vis ritosi ir ritosi žemyn, lašėdamos ant šalto žiemos sniego. Gėrėsi į jį, kol galiausiai paskendo jame. Kaip ir aš norėjau išnykti skrądžiai žemę. Pakilo vėjas. Medžiai lingavo, o jų šakos traškėjo kliudomos jo. Senovinė galia buvo juntama aplink. Ji smelkėsi pro odą, minkštuosius audinius, kol galiausiai pasiekė kaulus. Staiga, pajutau vėsius pirštus ant savo nuogo peties. Jie lėtai kilo aukštyn, kaklu, skruostu, kol galiausiai atsidūrė man ant viršugalvio. Šie prisilietimai atpalaidavo mano kūną bei mintis. Galvoje tapo tylu. Šnabždesiai liovėsi. Juodas šėšėlis sušmėžavo man priešais akis. Oras apsunko, pasidarė daug šalčiau, nei buvo prieš keletą akimirkų. Atrodė tarsi oro temperatūra akimirksniu būtų nukritusi dešimt laipsnių žemyn. - Edesa, - balsas buvo sklidinas senovinės galios. - Tavo vieta šalia manęs. Nesipriešink tam, kas žinai, kad yra teisinga. Lėtai pakėliau savo akis ir pažįstamas siluetas pasirodė mano akiratyje. Vis dar laikydamas delną man ant viršugalvio, laisvąja ranką ištiesė priešais mane. Sumirksėjusi kelis kartus, pažvelgiau į man ištiestą ranką.

Šioje istorijoje jūs pajausite šiurpulėlius. Pasakojimas apie zombių apokalipsę.