Paryžiaus Šviesos

Viskas prasidėjo Paryžiuje.

Vėlyvą vakarą ėjau atgal į viešbutį ir atsitrenkiau į Jį.

Pažiūrėjau į jo žydras akis ir jutau, kad abu negalime atitraukti žvilgsnio nuo vienas kito.

- Magnifique,- pasakė jis.

- Atsiprašau, aš nekalbu prancūziškai...,- kalbėdama jaučiau, kad visa drebu iš gėdos.

- Tada man labai pasisekė, kad tu ne prancūzaitė, nes ,aš, ne koks pašnekovas kalbant prancūziškai,- jis nusišypsojo akinama šypsena ir paklausė mano vardo.

- Anabelė,- atsakiau.

- Aš Augustas.

-Biče, greičiau tu ten!-pasakė kažkoks vaikinas netoliese.

- Buvo malonu susipažinti , Anabele,- ir vėl tie jo balti dantys...

- Man taip pat, Augustai...

Taip mano paskutiniai žodžiai liko sklendėti Paryžiaus vėjyje.