Kai Mūsų Nebebus

/- Myliu tave, - sušnibždu jam į ausį ir pabučiuoju kaktą.
Užsimerkiu.
Šūvis./

Valencija visuomet žinojo esanti pažadas. Netgi jos vardas buvo duotas tėvų tam, kad primintų jai josios tikslą - kovoti ir aukotis. Jau nuo vaikystės kartu su broliu klausydavosi senolių pasakojimų apie kraujo trokštančias pabaisas, bet kada galinčias atimti kiekvieno gyvybę. Visa tai mergaitei atrodė it pasakos, tačiau vieną dieną senolių pranašavimai išsipildė ir ji liko vienui viena.

Artėja karas, galbūt pražudysiantis žemę ir visą gyvybę joje. Ar vienas pažadas gali sustabdyti pasaulio pabaigą?

Mažas perspėjimas: gali būti, jog tas pačias dalis įkelsiu ne vieną kartą, nes šios istorijos tikslas man pačiai yra tobulėti, pagerinti savo stilių, taigi gavusi kokį pastebėjimą apie klaideles, jas pataisau. Taip pat dalys keliamos retaaaai, labai retai, man krizė, taigi rašau po labai nedaug