4 parti In corso Paskutinėje šio didingo ir, iš dalies, gėdingo etapo stotelėje: šūdais ir myžalais patvinusioje mūsų, taip vadinamojoje, mirtininkų kameroje, blusomis, kirminais, parazitais ir mikrobais apėjusį kūną, kurio aš jau kokias dvi savaites nebeprausiu ir net nebesikasau, šiandien sunaikins ir mano, ne itin gudrų protą, jie profesionaliai amžiams užmigdys. Tokia čia tvarka. Inshallah.
"Čia, visai šalia esančioje patalpoje (Nr. 101), aš ir gimiau; tačiau nei tėvo nei motinos, kaip ir seserų bei brolių (o jų gausybė) gaila, bet niekada taip ir nemačiau"
Tokių minčių kontekste, paskutinį kartą - nežinau, ar iš baimės, ar iš laimės - (turbūt) paskutinį kartą išvėmiau paskutinius likučius su visomis kirmėlėmis ir morališkai nusiteikiau šiam YPATINGAM RITUALUI.
Jaučiau, kas netrukus įvyks. Aš žinojau. Prieš kelias savaites, man atrodo, netgi tai sapnavau.
Jaučiu Aukštesniųjų Jėgų kvėpavimą tiesiai man į SIELĄ.
Manęs jau laukė mano Lemtis. Tokia mano Dalia. Tebūnie, kaip NORI JIS. Mashallah.
"Paskutinėmis dienomis jie mūsų čia jau nebemaitina. Iškada. Vis Tiek tuoj išmes ir užkas."
....