Truputis manęs

Mielas dienorašti 2015-02-24

*Šis rytas... dar sunkesnis negu buvęs prieš tai. Norėjau, kad tai pasikeistų, maniau, kad vieną rytą atsibudusi jausiuosi pilnavertė, tačiau ne. Išbandžiau viską : naują veiklą, draugus. Niekas nepadėjo. Jaučiau, kaip kasdieną man vis blogėja. Norėjau visą tai paslėpti, bet neįmanoma...*

Nuėjau prie veidrodžio, susirišau plaukus, godžiai pripildžiau savo plaučius oro, jaučiau kaip viskas kas mane supa mane spaudžia į kampą. Nusileidau laiptais žemyn.Ten mane sušypsena pasitiko šeima
- Labas rytas,- rūpestingai pasakė mama.
-Labas,- nusišypsojau nors širdį verkiau. Nenorėjau, kad jie žinotų, kaip blogai jaučiuosi.
Pavalgiau pusryčius, išsivaliau dantis, šiltai apsirengiau ir išėjau į mokyklą.

Vos tik įžengiau į mokyklą mane pasitiko mano klasiokės. Nors jos nėra mano geros draugės draugijos man reikia. Negaliu joms nieko išsipasakoti, niekam negaliu.Tai skaudina labiausiai.