Hello_Clarice
Buvau užsidariusi mintyse. Svarsčiau, galvojau, maniau... Paskutinį kartą smarkiai užmerkiau akis... Paskutinį kartą pabandžiau pabusti iš košmaro... Bet kaip pabusti iš realybės? - Hanna?- prieš išgirsdama savo vardą, pajaučiau sunkią ranką ant mano peties. O galbūt ji ir nebuvo sunki, galbūt tik mano nuvargę pečiai, jau nebegalėjo nešti kančios. Pakėliau ašarotas akis į mane besikreipianti balsą,- Ar norėtum ką nors pasakyti? Linktelėjau ir stipriau suspaudžiau popieriaus gabalėlį rankose. Daugybę nubrauktų žodžių ten gyvavo, o pats buvo pažymėtas jau nudžiuviosimis ir keliomis šviežiomis ašaromis. Atsistojau ant pakylos ir nužvelgiau visus čia esančius žmones, Corai būtų patikę. Atsikrenkščiau ir akis nuleidau į popieriaus lapą, kelias akimirkas į jį pažiūrėjau ir tuomet jį suglamžiau. - Aš parašiau kalbą,- tarstelėjau į mikrofoną ir išgirdau savo balso aidą sklindantį iš kolonėlių,- Bet ji jos nebe prikels,- su laisva ranka nusibraukiau išriedėjusią ašarą ir užmerkiau akis, bandydama įgauti pasitikėjimo savimi,- Ji buvo daugiau nei mano geriausia draugė, ji buvo mano sesuo,- nutylu, mat vos pramerkusi akis pamačiau beašarojančia Coros motiną ir šiosios brolį, šie buvo apsikabinę,- Norėčiau turėjus daugiau laiko su ja, nes,- nutęsiu ir atsitraukiu nuo mikrofono pajusdama kaip viskas susimaišo,- Ne, ne, ne, aš negaliu,- ir nubėgu nuo pakylos, porą kartų užkliūdama, jausdama visų akis susmigusius mano nugaroje.