Nauja gyvenimo era.

Pokalbis su Mėnuliu.

Sveikas senas drauge. Ar nenusibodo ten rymoti kiaurą naktį? Žvaigždės kompanionės dažnai užsiėmusios. Ar nesijauti ten vienišas? Toks didelis tarp žvaigždžių, bet mažas tarp planetų. Tikiuosi, kad jie iš tavęs dėl šito nesityčioja. Turbūt tau labai sunku...pamatęs Saulę danguje, tu iškart pasislepi kitoj Žemės pusėj ir dieną lyg tavęs nebūta, bet įsižiebus Šiaurinei žvaigždei - tu ir vėl pasirodai. Lyg žaidimas gyvenimas tavo - aš čia ir vėl dingau. Gal tu ieškai kažko? Ar nieko nepametei? Gal tau reikia sesės arba brolio? Neliūdėk mūsų, Mėnuli, gi tu atlieki svarbų vaidmenį. Pasirodęs iš karto mus suguldai į savo guolius ir tomis valandomis viskas nurimsta. Mirtina tyla, tik medžių šakos traška ir vėjo gūsis švilpia... Taigi, be tavęs, Mėnuli, pasaulyje nebūtų pusiausvyros, Žemėje kiltų chaosas.