Naktis, kai turėjau numirti, bet ryte teko gyventi

5

Atidariau sporto salės duris ir garsiai iškvėpiau. Kodėl mane vis dar viskas taip stebina? Juk ir taip aišku, jog šioje įstaigoje tikrai nėra nei vienos paprastos minimalistinės patalpos.

Sporto salė tęsėsi per du aukštus. Pirmajame teliuškavo milžiniškas baseinas. Antras aukštas buvo tiesiog du balkonai, kuriuose buvo prigrūsta įvairiausių treniruoklių.

Eidamas baseino pakraščiu, link kelių durų (tikėjausi rasti persirengimo kambarius), nužvelgiau visą patalpą. Mano smegenys vis dar nebuvo pajėgios suvokti, kas čia per vieta. Rodėsi, jog ji užantėje visada turi nors vieną kozerį.

Priėjęs prie durų, pastebėjau, jog vienos iš jų ne tik masyvesnės už kitas, bet dar ir dvigubos. Stumtelėjau jas ir išsižiojau.

Normali mokyklos sporto salė. Ir kai sakau normali, tai ir turiu omenyje normali. Keli krepšinio lankai, futbolo vartai, čiužiniai, virvė ir kopėtėlės.

- Net nežinau ar džiaugiuosi, ar esu kiek nusivylęs, - sušnabždėjau sau panosėje. Grįžau į patalpą su baseinu ir uždaręs duris, ėmiau ieškoti persirengimo kambarių. Ilgai netrukau. Tai buvo bene sekančios durys.

Persirengęs, susiradau laiptus, kurie vedė į vieną iš balkonų. Supratau, jog čia yra ir labai daug veidrodžių. 

Buvau su pilkomis sportinėmis kelnėmis ir bordiniu megztiniu. Šiek tiek atsmaukiau rankoves, jog matyčiau randus. Gal rengiausi aš gražiai ir stilingai, bet taip tikrai nesielgiau sąmoningai. Tiesiog visada galvodavau, kaip užmaskuoti randus nuo pašalinių akių taip, jog niekas karštą vasaros dieną nekvestionuotų mano aprangos pasirinkimo. Atsidusau ir sugrąžinau rankoves į vietą.

Prasimankštinęs ir apšilęs, apsivyniojau krumplius elastiniu bintu ir ėmiausi bokso kriaušės. Trankiau ją iš visų jėgų.

Dešinė. Dešinė. Kairė. Kartojimas. Dešinė. Dešinė. Kairė. Kartojimas. Dešinė. Dešinė. Kairė. Dar keli pakartojimai Dešinė. Dešinė. Kairė. Keičiam. Kairė. Kairė. Dešinė. Tiek pat pakartojimų. Keičiam. Dešinė. Kairė. Koja. Vėl. Dešinė. Kairė. Koja.

Ir taip visą valandą. Nebegalėjau pakelti nei rankų, nei kojų. Savo pulsą jaučiau net ir smilkiniuose. Buvau kiaurai šlapias. Jei nesmirdėčiau ir nelipčiau, galėtum pagalvoti, kad paprasčiausiai sulyjau.

Nusiprausiau po dušu. Tai turėjo mane atgaivinti. Ironiška, tačiau tai tapo gan dideliu iššūkiu. Nes kiekvienas raumens krustelėjimas buvo skausmingas ir varginantis. Gal truputį persistengiau?

Ėjau bendrabučio koridoriumi delnais trindamas veidą. Kai iš po karšto dušo, bene iškart teko susidurti su vėsiu oru lauke, mane apėmė mieguistumas.

Galiausiai pasiekiau savo kambario duris.

- Tavim dėta, neičiau vidun, - mano ranką, siekiančią durų rankenos sustabdė švelnus balsas.

Pasukęs galvą pamačiau merginą juodais, kaip varna plaukais. Bernadeta.

- Ir kodėl gi aš negaliu įeiti į savo kambarį? - paklausiau, nuleisdamas ranką sau prie šono.

Mergina klastūniškai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

- Aš nesakiau, jog negali. Aš sakiau, jog tiesiog to rekomenduoju.

Nestipriai suraukiau antakius ir klausiamai pažvelgiau į ją.

Ji atsišliejo į sieną ir vėl gūžtelėjo pečiais.

Sutelkiau visą savo dėmesį į duris ir mano ausis galiausiai pasiekė prislopintos dejonės.

Žaibiškai pažvelgiau į Bernadetą, kuri vis dar besišypsodama stebėjo mane. Mano lūpos iš nuostabos prasivėrė.