"Nothing's Gonna Stop Us Now" (L.P.+H.S./L.T.) LTU

'240'

Daria pov.

- Dėl tokios nesąmonės tik nesugalvok jos palikt, nes rimtai kiaušus nurausiu. – pagrasinau, pažiūrėdama į jį prisimerkusi, kai Harry žvilgsnis buvo ties manimi. – Geriau jau padėtum susitvarkyt tas skyrybas. – pridūriau ir pavarčiau akis, nes man vaikinas taip nieko ir neatsakė, o buvo surūgęs ir toliau. – Jėzau, tu pažiūrėk į ją, ji neverktų, jeigu jai nerūpėtum. – pasislinkau arčiau Alice'ės ir ją kartu su Darcy apsikabinau, nes mačiau ir girdėjau, kad ji tyliai ašarojo.

- Aš pagalvosiu. – sumurmėjo Harry ir pėdino kažkur. Kaip supratau, tai tamsiaplaukis ėjo iš šios patalpos.

- Ne nu, tai aišku, būk kaip Liam, kuris prapisa merga, o po to nebežino, ką daryt, kad ją susigrąžintų. – pavarčiau akis ir dar garsiai tą pasakiau, kad įsitikinčiau, jog Harry mane beišeinantis girdėjo.

- Girdėjau! – dar iš kitur atsakė garsiau vaikinas, kai jau buvo išėjęs iš patalpos, kurioje mes buvom.

- Ir labai gerai! – atrėkiau jam atgal. – Turi advokatą? – pasiteiravau, kai Alice bent kiek nurimo nuo ašarojimo. – Ar labai Louis draskosi? – apipyliau ją klausimais, nes iš tiesų ši žinia sukrėtė ir buvo didžiulė naujiena.

- Aga, turiu kažkokį ten pasisamdžiusi. Atrodo normalus jis, išmanantis savo darbą. Nelabai ką žinau išties, nes nemačiau tų popierių, kuriuos rado Harry, ir kas juose parašyta. – atsakė ji ir pasiguldė šalimais ant sofos Darcy. – Louis žino, kad tai pabaiga, tad nemanau, kad ardysis dabar, nes nėra tam tikslo. Vaikas ne jo, bendro turto neturim, tad...

- Na, taip, visa tai palengvina aplinkybes. Tada viskas turėtų greitai išsispręsti. – šyptelėjau, pažiūrėdama į ją.

- Manai, jis ilgai pyks? – ji paklausė, kiek susikrimtusi ir užsimąsčiusi, akimis parodydama durų link, kur išėjo Harry visai neseniai.

- Nemanau, nes nėra per daug dėl ko čia pykt. Jei jis sėdės užsišikęs, pats bus kaltas. – menkai truktelėjau pečiais.

Pabuvau dar kažkiek laiko pas Alice'ę, pažaidžiau su mergaite, o Harry sėdėjo užsidaręs kambarį viršuj, kaip supratau. Girdėjau gitaros skambesius, todėl supratau, kad jis greičiausiai kuria savo muziką, dainą. Matyt, toks jo išsiliejimo būdas, kai supyksta ar susinervina. Šimtą kartų geriau taip, negu būtų agresyvus ar rėktų.

Grįžau namo pas save į būtą, pasidariau valgyt, pasiruošiau darbus univerui kelis. Susidariau planus ateinančioms dienoms. Ryt keliausiu į darbą. Nusiprausiau, išsiploviau plaukus ir ėjau miegoti.

~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~

Ryte sėdėjau pasijungusi paskaitoj ir šiek tiek konspektavausi, ką kalbėjo dėstytoja, tačiau mano susikaupimą į mokslus išblaškė skambutis į duris. Pakilau nuo lovos ir pėdinau iki durų. Skambutis nesiliovė čirškėjęs ir kiek erzino su tuo įkyriu skambinimu.

Atėjusi į koridorių, atrakinau duris, jas plačiau pravėriau, o už jų pamačiau ne patį maloniausia vaizdą – Reggie. Nežinojau, ko jis nori ir ko čia atsibeldė, tad pakėlusi antakį pažiūrėjau į jį. Jis kvailai nusišypsojo. Watafak..? Kas čia per velnias?

- Atėjau susirinkt daiktų. – leptelėjo. – Galiu užeit ar pati viską surinksi?

- Užeik. – atsakiau, kadangi neturėjau noro dar eiti rinkti jo daiktus. Dar nesurinksiu visko, tai atsivilks dar sykį, o jo matyt daugiau nebenoriu niekada.

Širdis pradėjo daužytis, kai pasitraukiau nuo durų, kad tamsiaplaukis galėtų įeiti vidun. O dar visai neseniai svajojau apie gyvenimą su juo kartu. Aga... Gerai, kad viskas išsisprendė ir pasirodė anksčiau, nei kad būtų vėliau išaiškėję šie jo bruožai.