ISTORIJOS MOKYTOJAS

-26-

Atsisėdusi prie baro stalo, stebėjau raumeningus Greiso pečius, jam verdant spagečius ir darant prie jų derantį padažą. Kvapas maloniai kuteno nosį. Malonią tylą trikdė tik Greiso judesiai ir verdantis vanduo katiliuke su spagečiais.

Paragavęs gaminamo padažo įdėjo papildomą kiekį prieskonių ir paragavęs dar kart atsiduso ir uždengė katilą. Atsisukęs į mane jis nusišypsojo, priėjo arčiau ir atsirėmė į baro stalą. Kūrį laiką tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, aš svaigau jo sidabro ir rūko spalvos akyse. Norėjau ką nors pasakyti, bet nesugalvojau ką. Jis šyptelėjo ir pasilenkęs įsiskverbė man į lūpas. Jo lūpos turėjo verdamo padažo prieskonį. Skanu. Delnu jis suėmė mano veidą ir kilstelėjo mano galvą kiek aukščiau. Liežuviu perbraukė lūpas ir atsargiai įsmuko vidun. Širdis tvinksėjo, kaip pašėlusi, viduje, lyg gaisras, plito karščio banga, atrodė, kad tuoj sudegsiu iš vidaus. 

Švokšdamas pradėjo prieštarauti vienas puodų, Greisas atsitraukė ir nusikeikęs pripuolė gelbėti padažo. Pritrūkusi kvapo šypsojausi ir nejučiom sukrizenau.

- Visai nejuokinga, tau su manimi negalima būti virtuvėje. Blaškai dėmesį, - mikliai maišydamas padažą priekaištavo juodaplaukis. Impulsyviai atsistojau ir priėjusi prie jo apsikabinau iš nugaros. Sekundei jis įsitempė, bet po to atsipalaidavo ir vieną delną pridėjo prie mano, ant jo pilvo, sunertų rankų.

- Ak, kaip gaila... Ar man išeiti?

- Tikrai ne, - greit apsisukęs ir išsiveržęs iš glėbio jis mane prirėmė prie, už manęs esančio, baro stalo ir įkalino tarp savo rankų. Nosimi perbraukė mano kaklo linkį ir iškvėpdamas orą pridūrė, kad dabar pasilaikyčiau nuo jo atokiau ir nerizikuočiau pridegusiais spagečiais. Neprieštaravau.

Po penkiolikos minučių kirtom nerealaus skonio pietus. Nepratariau nė žodžio nuo tos akimirkos, kai atsisėdom valgyti.

- Skanu? Ar tyli, nes taip blogai? - pakėliau akis vaikinas įsidėjo kąsnį į burną ir į mane žvelgė klausiamu žvilgsniu.

- Juokauji? Pasakiška, - nusišypsojau, o jo veidą taip pat papuošė dar platesnė šypsena.

Kol jis sudėjo indus į indaplovę sėdėjau svetainėje ant sofos su prikimštu pilvu, kaip kokia meška. Nė negirdėjau, kaip jis atėjo, bet atsistojęs už nugaros ir uždėjęs rankas man ant pečių ne juokais išgąsdino. Pasukusi galvą pažvelgiau jam į akis. Jis šyptelėjo.

- Laikas aptarti verslo sutartį, - prunkštelėjau, bet, kai jo veidą papuošė ta keista šypsenėlė juoktis nustojau. - Pameni? Sakiau, jog mums reikia pasikalbėti apie mus ir viską kas vyksta. 

Atsidususi linktelėjau. Nujaučiau, kad pokalbis bus rimtas.