The Others

[1]

Sėdėdama ant devynaukščio buto stogo, jaučiausi labai lengva. Žvelgiau žemyn ir mačiau žmonės, kurie atrodo tokie maži, kaip ir mano mažylis pirštas. Visi kažkur eina, kažkur skuba, o aš čia, sėdžiu ant stogo ir žvelgiu į juos dėl nieko. Aš neturiu priežasties į juos žiūrėti, aš tiesiog žiūriu.

Silpna elektros banga persmelkė kūną. Pažvelgusi į apačią mačiau ugnį su kiekviena akimirka kylančia aukščiau link manęs. Bet kurią sekundę ji mane pasiglemš ir aš užgesiu amžiams.

...

Pabudau, ir pirmas dalykas kurį pamačiau per nelyg baltas lubas. Vėliau mano žvlignis nuklydo prie lango ir tai pat baltų žaliuzių. Prireikė kelių akimirkų suprasti, kad aš ne ant stogo, ir tai buvo tik dar vienas sapnas. Giliai atsidusau. Čia esu saugi nuo praeities, bet kas nutiks ateityje, lems tik ši įstaiga. Ir galiu lažintis, mano ateitis nebus tokia balta kaip šios lubos. Ko gero vieną dieną mane pasiims ir prišers kažkokių vaistų, ir tada aš užsimerksiu. Akys taps per sunkios atsimerkti. Kūnas per nelyg skausmingas, kad galėčiau judėti. O tada mano juoda siela pabėgs ir nebegriš. Juk taip rašo knyguose, tiesa?

Lėtai prisilaikydama rankomis atsisėdau ant kietos lovos. Dar kartą atsidusau ir apžvelgiau jau šimtąjį kartą  matytą kambarį. Greičiau viskas pasibaiktų. Nesvarbu, mano mirtimi, ar jų. Tai tiesiog turi pasibaigti.

Be jokio pasibeldimo į kambarį įėjo seselė. Jos balta uniforma buvo tvarkingai išlyginta, o ryškios raudonos lūpos atrodė keistai prie...visko. 

- Labas rytas, Aidelyn. Kaip miegojai, - jos balsas buvo įkyrus ir aukštas. O iš burnos jai dvelkė nemalonus kvapas.

Aš tiesiog neatsakiau, Toks ir buvo mano planas. Nekalbėti, arba sakyti keistus dalykus. Nesitikėjau, kad kažkas patikės, bet man pavyko apkvailinti visus. 

- Šiandien nekalbi? Galbūt vaistai padės pasjusti geriau? - seselė, kurios vardas Amanda, manau ištiesė man vaistus. Paėmiau juos ir apsimečiau, kad nuryju. Tada ji išėjo, o aš vaistus iįspjoviau sau į rankas. Liko tik pietūs ir vakarienė. 

Nuėjusi prie spintos apsirengiau pilką plačią suknelę, kurios anksčiau be diržo net nebūčiau dėjusis, bei baltas šlepetes. Susirišau plaukus į netvarkingą arklio uodegą ir žengiau pro duris. Tai yra mano gyvenimas, kurį gyvenu dabar. Tai yra mano gyvenimas, kurį gyvensiu ko gero amžinai. Ir viskas tik dėl to, jog nelaiku ir ne vietoje tapau savimi.