Promise my// Z.M. P.E.

Apmastymai

**Perrie pov** 

Visi vis dar sedėjome pas Liam. Jau būvo gan vėlu tad nusprendžiau jog reikia važiuoti namo. 

-Aš jau gal važiuosiu.- tariau atsistodama nuo sofos.

-Nagi pabūk dar.- nusišypsojo Liam.

-Atleisk, tikrai jau važiuosiu namo.- šyptelėjau.

-Nagi Zayn tu paprašyk iškart pasiliks.- nusijuoke Louis.

-Louis užsičiaupk kol aš taves neužčiaupiau.- suurzgiau.

-Ir kaip gi tu mane užčiaupsi? Bučiniu?- paklause juokaudamas.

-Fui Louis, tu šlykštus.- apsimečiau, kad vėmiu. Visi sedintis nusijuoke.

-Tau tikrai reikia keliauti namo?- prabylo Zayn.

-Taip, jau vėlu ir labai pavargau, noriu pilseti.- atsisukus į Zayn šyptelėjau.

-Na gerai jei nori važiuok.- atsiduso Zayn.

Pradėjau eiti link išejimo, o visi esantis čia sekė paskui mane, kad galėtu išlydėti mane. Merginos prie manes priejo ir stipriai apkabino, po to ėjo vaikinai kol galiausiai liko Zayn.

-Amm..- jis pasikrapštė pakauši. -Tai turbūt iki pasimatymo.- jus nusišypsojo.

Aš nusijuokiau iš jo, nes keista ji matyti toki. Kiti stovėjo už mūsų ir stebėjo mus.

-Ateik čia.- nusijuokiau ir ištesiau rankas, kad atsisveikinčiau apsikabinimu kaip ir su kitais.

Stovėjom apsikabine gal kelias minutės, kol galesiau nusprendem atsitraukti vienas nuo kito.

-Iki Perrie.- jis nusišypsojo.

-Iki.- nusišypsojau taip pat.

Apsisukau ir išėjau pro duris. Išėjus į lauka ir įkvėpiau gryno oro. Sparčiais žingsniais nužingsniavau iki savo mašinos ir į ją įsėdau. Oras būvo gan šaltas, nes jau buvo beveik 9 vakaro. 

Užvedžiau mašina ir išsukau iš kiemo, pradėjau važiuoti namo.

***

Atsidusau ižengus į namus. Namuose buvo tyla kas buvo labai keista, nes tokiu laiku tėvai dar nemiega niekados.

Nusimovus batus, pasukau link virtuvės, užkaičiau arbatinuka ir pasiruošiau visko ko reikia arbatai. Atsisedau ant baro kedes ir kol laukiau kol užkais vanduo, pasiemiau telefona į rankas ir susiradus mamos numeri paskambinau.

-Klausau mieloji.- pasigirdo mamos balsas.

-Kur jūs esat mama? Grįžau namo ir jusu nebuvo.- paklausiau.

-Mes pas Jesy tėvus, atvažiavom pasibūt truputi.- atsakė mama.

-Supratau, gerai mama praleisskit linksmai laiką.- nusišypsojau nors ji to nematė.

-Būtinai mieloji, o tu eik pailsek, nes girdžiu iš tavo balso jog esi pavargusi.- pasakė mama.

-Gerai mama, iki.- atsidusau.

-Iki brangioji.- atsisveikino ir padėjo ragelį.

Atsistojau nuo baro kedes, nes arbatinukas jau užvire, paimiau arbatinuka į rankas ir isipyliau karšto vandens į puodelį.

Pasiemus į ranka puodeli, išėjau iš virtuves ir užlipau į antra aukšta, iškart nužingsniavau iki savo kambario. Iėjus į kambari nuo fotelio pasiemiau baltą, pukuota pleda ir išėjau į veranda. Arbata padėjau ant mažo stiklinio staliuko ir atsisėdau ant supamo kreslo, užsiklojau pledu ir į rankas vėl pasiemus puodeli atsidusau.

Kaip man šito reikėjo. Visada taip darydavau kaip norėdavau apie kažka pagalvoti viena, ramiai. Ši savaite buvo labai itempta, reikejo išmokti dvi dainas, su darugais galim sakyti nepabuvau labai daug, tik mokykloje ir viskas, dar Zayn... Taip Zayn vis šią savaite galvojau apie jį, buvo sunku susikaupti ties darbais kurios turėdavau padaryti.

Vis galvojau kas bus? Ar mes busime draugai? Ar bus taip kaip buvo ankščiau? O gal išvis apsimesim, kad nepažystam vienas kito. Daug klausimu sukosi mano galvoje, bet nei vienam nebuvo atsakymo.

Norėčiau Zayn suteikti šansą, bet bijau, labai bijau. Nenoriu patyrti tai ką patyriau prieš daugiau nei mietus. 

****

-Dylan!- sušukau įėjus į jo namu.

Atsakymo jokio nesulaukiau, pradėjau lipti laptai link jo kambario ir išgirdau aimanas. Pala ką? Aimanas? Mano rankos pradėjo drebėti kai vis artejau link Dylan kambario durų. Sustojau ties kambariu ir sukaupus jegas atidariau jas. Pasigailėjau iškart tai padarius nes teko jas greitai uždaryti.

Pajutau kaip pradėjo kilti ašaros mano akyse ir apsisukus bėgau link laiptu.

-Perrie palauk!- sušuko Dylan, bet nesiklausiau jo ir bėgau link lauko duru. -Po velniu! Perrie sustok!- užrekė kai jau būvo netuoliese.

Atsisukau į ji visa apsiverkusi ir trenkiau antsausi.

-Daugiau niekada nedrisk prie manes artintis!- sušukau

-O ko tu tikejeisi?! Kad lauksiu kol pagaliau atsiduosi man?!- sušuko.

-Tu šlykštus esi Dylan, nekenčiu tavęs.- ramei pasakiau ir apsisukus išėjau...

****

Nusivaliau išredejusia ašara prisiminus tą diena. Vis dar negaliu po metu atsitoket. Kodėl vaikinai turi būti žiaurus? Kodėl jie nori tik pasimyleti ir viskas? Juk meile nėra tik mylejimasis. Dylan to iš manes ir norėjo jis manes net nemylejo. Džiaugiuosi jog neatsidaviau jam ir vis dar lauksiu žmogaus kuris mane myles visais būdais.

Kartais jaučiu, kad tai yra Zayn, bet pagalvojus koks jis bovo, o gal vis dar yra atbaido mane. Turiu omeny ne tai jog jis mafijos bosas ir valdo visą Anglija ir visi jo bijo, bet tai jog jis ankščiau buvo mergišius. Tas mane ir atbaido, nenoriu būti toj pačioj situacijoj kokioj buvau su Dylan.

Ak kodėl gyvenimas toks sudėtingas? Jaučiu, kad pradėdu stipriau isimyleti Zayn, bet tuo pačiu metu stabdau tuos jausmus, nes nenoriu but įskaudinta. 

Atsidusau ir pakylau nuo kreslo, viska surinkus iš verandos ir ižengiau į savo kambari, verandos duris uždariau ir padėjus pleda atgal ant fotelio, o puodeli ant stalo kuri rytoj nunešiu į vrituve.

Pasiemiau maike su kuria miegu ir nuėjau iki tualeto, atlikau vis vakarini rutina ir grįžus į kamabri iškart atsiguliau lovon. Telefona pajungiau krauti ir nusisukus į kitą pusė pajutau kaip iškart mane pasiglemžia miegas.

-------------------------------------------------------------------

Atsiprašau už klaidas.