ISTORIJOS MOKYTOJAS

-31-

Tuščias mamos žvilgsnis ir akmeninis veidas varė iš proto. Ji giliai įkvėpė ir mandagiai nusišypsojusi pasisuko į Greisą.

- Ačiū, kad parvežei ją namo, bet aš noriu su dukra pakalbėt dviese. Judu išsiaiškinsite patys, - sėdėjau it stulpas ir bijojau pasijudinti, bet pralemenau, jog jį išlydėsiu ir drebančiomis kojomis atsistojau. Mama nieko į tai neatsakė.

Atėjus koridorių, kur mūsų negalėjo matyti mano mama, drebančiu balsu atsidusau, o Greisas įsitraukė mane glėbin. Atsirėmiau į jo tvirtą kuprinę ir leidau sau, nors vienai akimirkai, užsimiršti jo kvape ir šilumoje.

- Viskas bus gerai. Kad ir ką ji pasakys, mes laikysimės iš vien, - kelissyk palingavau galva, bet neatsitraukiau. Greisas raminamai glostė nugarą ir pakštelėjo į pakaušį. - Vis tik turime nuvažiuoti prie ežero ir ten atsigerti kavos.

Kimiai nusijuokusi atsitraukiau. Jis apsisiautė paltą, apsiavė batus ir dar porą akimirkų žiūrėjo man į akis. Tada pabučiavo į lūpų kamputį, pavėlė plaukus lyg koks vyresnysis brolis kurio niekada neturėjau ir atsisveikinęs išėjo. Užsitrenkė durys. Giliai įkvėpusi grįžau į svetainę kur susimąsčiusi sėdėjo mama.

- Ką tu sau galvoji? - nė nespėjau atsisėsti, kai išgirdau jos balsą. Tylėjau. - Prasidėjai su mokytoju? Ar taip tave auklėjau?

Nežinojau ką jai pasakyti. Tikrai nejaučiau gėdos dėl to kaip yra. Nesidulkinu su juo dėl pažymių, nebuvau suviliota jo pinigų, nesididžiuoju esama padėtimi, tačiau nepadariau nieko... blogo, ar amoralaus.

- Neturiu tau ko pasakyti. Nesipuikuoju šita situacija, bet ir nesigėdiju... Nepadariau nieko blogo. Man už poros mėnesių aštuoniolika ir jei susitikinėčiau su tokio paties amžiaus vaistininku tai nebūtų problema.

- Bet dabar tau septyniolika. Tu gali būti išmesta, o tavo mylimasis bus atleistas ir suimtas. Ne vien dėl to, jog tu jo mokinė, bet ir dėl santykiavimo su nepilnamete.

- Mes ne... Nieko nebuvo. Ir mes abu visą tai žinom.

- Gali manęs už tai nekęsti, bet aš nenoriu, jog tu su juo toliau bendrautum. Jis tavo mokytojas ir tu kol kas dar nepilnametė. Tai tavo pačios labui. Būk protinga. Tai tik tavo antroji meilė ir ji netruks visą gyvenimą, ji neverta tavo ateities.

Ji atsistojo ir išėjo palikdama mane vieną su ūžiančiomis mintimis ir sudaužyta širdimi. Išsitraukusi telefoną parašiau Greisui žinutę.

Lotė: Tu man uždraustas.

Greisas: Tu man taip pat. Negalėjau leisti mums į visa tai įsivelti. Atsiprašau.

Lotė: Ne, juk tai ir mano kaltė. Juk aš ir pati viską suprantu.

-

Ar tai pabaiga?