Abducted

Prologas

Susikraunu paskutinius daiktus į lagaminą. Aš vis dar negaliu patikėt jog sutikau. Vis dar negaliu patikėt jog sutikau važiuoti į Austriją kartu su April pas jos senelius. Negaliu sakyt, kad nenoriu, bet jos seneliai tikrai erzinantys.

Nulipau laiptais žemyn kas kart veždama lagaminą per laiptelius, kas sukeldavo erzinantį garsą.

- Štai ir tu! - sušuko April netoli manęs.

- Taip, štai ir aš , - pasakiau su sarkazmu. Labiau erzinantis dalykas už April senelius yra ji pati. Ji nėra net mano draugė, tik bendraamžė gyvenanti priešais. Ji visą mėnesį bandė mane įkalbėti, ir jai pavyko. Keista, bet April laiko mane drauge.

- Na gi, bus smagu, Cat, eime į mašiną, - ji man šyptelėjo, ir o Dieve, ar ji katik mane pavadino Cat? Aš esu tikra, jog mano žandai raudoni. Mane vaikystėje taip vadindavo brolis ir nežinau kodėl, bet man tai atrodo gėdinga. Aš užmušiu tą, kuris pasakė jai apie mano pravardę. Prisiekiu užmušiu.

Tempiu savo didelį ir sunkų lagaminą prie seno April automobilio. Ji atidaro bagažinę, kad galėčiau jį įkišti ten. Kelis kartus bandau pakelti jį viena, bet tai buvo niekam tikę bandymai. Lagaminas vis išslysdavo man iš rankų. Vieną kartą nukrito ant kojos, kas privertė nusikeikti ir atkreipti April dėmesį. Aš tiesiog nusišypsojau, bei apsimečiau, jog man puikiai sekasi, bet velnias, kaip man gali puikiai sektis, jei lagaminas dabar guli man ant kojos, o iš akių rieda skausmo ašaros? Grakščiais žingsniais blondinė priėjo prie manęs ir be jokio vargo nuėmė mano lagaminą man nuo kojos ir įkėlė į bagažinę.

- Lipk į vidų, - paliepė April. Kai ji nusisuko aš pamėgdžiojau jos žodžius. Mano laimei, ji atsisuko vidury jų, - nagi, nėra laiko žaidimasm, mes atsiliekam nuo grafiko, - kokio dar grafiko? Apie ką ji po velnių šneka?

- Grafiko? - paklausiau įlipus į mašiną, sekdamasi diržą.

- Na, aš visada, kai kur nors vykstu susiplanuoju grafiką, ir mes tikrai nuo jo labai atsiliekam, - tik dabar pastebėjau neramų blondinės žvilgnį keliaujantį tai nuo manęs, tai prie veidrodėlio, - Prisisegei? - paklausė, o aš tiesiog nežymiai linktelėjau.

Visą kelią skaičiau knygą, kurią mums parekomendavo anglų kalbos mokytoja. Ji lyg ir buvo privalomų perskaityti knygų saraše. Man liko keli puslapiai, ir aš tikrai nesiruošiu jos skaityti toliau. Ji labai nuobodi. Staiga April netikėtai sustabdė.

- Kas per šūdas?! - surikau, - tu nori mus nužudyt?!

- Atleisk man, Camila, aš tikrai ilgai atidelsinėjau šią dieną, - April nuleido akis, ir apie ką ji suknistai kalba? Kokią dieną? - Matai, prieš metus aš įkliuvau į dideles skolas, ir atsimeni tada kai dingau savaitei? - linktelėjau, o April linktelėjo man atgal lyg priimdama faktą, - tada aš prisigėriau, ir nežinau kaip atsidūriau One Direction turo autobuse.

- Tu girta? - paklausiau.

- Aš rimtai. Tada jie sumokėjo visas mano skolas su sąlyga, jog turės mane, bet aša nesutikau. Aš nenorėjau būti žaislas, - April skruostu nutekėjo ašara, kurią ji iš kart nusivalė.

- Tai? - paklausiau iš nekantrumo. Niekaip negaliu suprasti link kur ji suka.

- Tada kitas jų pasiūlymas buvo atvesti kitą merginą, ir atleisk, aš atvedžiau tave, - dabar ji savo ašarų nesttabdė. Jos laisvai ritosi blondinės skruostu palikdamos šlapias dėmes.

- Tu... mane pardavei? - mano balsas trukinėjo. Dalelė manęs vis dar tiki, jog tai nesubręndėliškas melas, bet didesnė dalis manęs suprato, jog tai gali būti galas.

- Atleisk man, - April išlipo iš mašinos, ir prie jos priėjo kažkos blondinas. Ji padavė jam mašinos raktelius, aš norėjau bėgti, bet negalėjau pajudinti nei piršto. Aš tiesiog stebėjau. Vos gavęs raktelius, blondinas akimirksniu atsisėdo į April vietą. Sekundę jis atsisuko į mane ir pakėlė lūpų kampučius. Tada nusisuko ir pasakė kažką panašau į ' Taip turėjo nutikti ' bet tai buvo taip tylu, jog atrodė, kad tai buvo tiesiog mano mintys. Blondinas užsidėjo RAY BANS akinius ir nuspaudė akseleratoriaus pedalą. Paskutinį kartą pažvelgiau į April veidą, kuri be garso ištarė ' Atsiprašau ' . Lyg tai kažką pakeistų. Taip norėčiau rėkti, taip norėčiau bėgti, bet negaliu, mano kūnas sukaustytas baimės. 

Mes važiuojame pro vietą, kurios niekada nebuvau mačius. Namai čia didesni nei mano gatvėj. Žolė atrodo daug žalesnė.

- Tavo vardas Suzana? - paklausė blondinas. Aš tiesiog tylėjau.

- Atsakyk! - suriko, ir aš išsigandau. Niekada nemėgau, kai ant manęs šaukia. Bet aš tiesiog papurčiau galvą.

- Koks? - vėl tyliu.

- Koks tavo vardas!? - vėl surinka.

- Camila, - drebančiu balsu pasakau. Priglaudžiu veidą prie lango. Staiga mašina sustojo prie miško. Išsigandusiu žvilgsniu atsisuku į blondiną. Jis ruošiasi mane išprievartauti miške? Tada jis prie mano burnos prikiša kažkokį skudurą. Nežinau iš kr man atsiranda jėgų priešintis, bet aš tai drau, aš priešinuosi, bet veltuj. Po kelių sekundžių kūnas atsipalaiduoja, oras tampa per sunkus krūtinej, akių vokai tampa sunkūs, ir aš pamažu merkiuos. Kas kart bandau pramerkt akis, bet nuovargis toks didelis, kad jis įveikia mane, ir aš sulileidžiu kaip lapas. Viskas tampa tamsu. Aš lieku viena su savo mintimis. Aš lieku viena, be jokios apsaugos, be savęs, su juo. Blondinu.

Wauuu 823 žodžiai. Kažkas naujo man :D Norėčiau bent vienos nuomonės :)