Versalis 1D H.S. fanfiction LT

Pirma dalis

Pirmas skyrius

Teodoros POV.

Prabudau saulei pakilus. Neilgai trukus į kambarį įėjo tarnaitės nešinos mano pusryčius. Aš pakilau iš lovos, pasidėjusi pagalvę atsiremti į lovos galą ir tarnaitės greit prie manęs pribėgo. „ Princese, šiandien pusryčiams valgysite blynus užpiltus medumi, šalia jų, kaip jus ir patinka yra kelios laukinės uogos. Ir jūsų mylimiausia mėtų arbata." Nuleidusi akis į maistą, greit susipjausčiau ir suvalgiau blynus ir uogas šalia jų. Arbatą kelias gurkšniais išgėriau iki dugno. Aš nelaukdama paskatinimo, išlipau iš lovos. Tarnaitėm parodžiau į korsetą „Greičiau susitvarkykime su šituo"

„Šiandien tavęs laukia prancūzų literatūros ir muzikos pamokos, vėliau Karalius Liudvikas XIV prašė susitikti su tavimi prieš pietus." Šnekėjo man kita padėdama susirišti korsetą.

„Neverškite taip stipriai, vos prakvėpuoju" Ištariau pasipiktinusi. Baigusios rišti korsetą užvilko suknelę. Prisėdau prie kosmetinio staliuko ir jos pradėjo man tvarkyti plaukus ir makiažą. Baigusios laukė kol pasi staipysiu prieš veidrodį ir pasikepinsiu. Išėjusi su tarnaitėmis iš kambario joms mane pavedė sargybiniams jog palydėtų į Prancūzų pamoką kuri vyksta bibliotekoje.

Literatūra nebuvo tokia bloga, nors ir reikėjo skaityti viską lotynų kalba. O muzikos pamokos visą laiką buvo mano mylimiausios. Po valiai imu suprasti kaip yra grojama fortepijonu ir kaip yra rašomos fortepijono natos. Visada nustembu kai ko nors nesu girdėjusi apie Liudviko rūmų muziką. Galiausiai po priešpiečių mane paleido mokytojai ir aš ruošiausi eiti į kambarį, kol mane sustabdė karaliaus sargyba ir pasakė, jog brolis manęs laukia sode. Brolis dažnai išvyksta į medžioklę. Jis niekada nesiteikia man pranešti apie tai, bet kažkodėl, dar ir dabar jaučiuosi išduota kaskart kai jis man nepasisako kur vyksiąs. Mane palydėjo karaliaus sargyba iki kelių metrų nuo brolio, toliau jiems negalima artintis, jeigu mano brolis nori privatumo. Aš padariau tūpsnį :

„Mano karaliau" Atidaviau pagarbą broliui. Jis atsisuko į mane su paslaptimi savo akyse.

„Teodora, sesute." jis tyliai tarė ir paėmė mano ranką ir lengvai laikydamas vedžiojo mane po užburiančius sodus.

„Taigi norėjai susitikti ? „ Paklausiau aš.

„Taip, nejaugi negaliu pamatyti savo sesers kuri vis dar gyvena po mano stogu?" Ištarė jis pabrėždamas žodžius vis dar ir mano. Mane gan erzdina tai jog jis dažnai kimba prie manęs dėl to jog man neseniai sukako 17-lika o aš dar nesu įsipareigojusi. Juk ne aš kalta, kad dar neradau savo žmogaus su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą.

„Žinoma, kad gali jau ilgai nesišnekėjom, pasiilgau tavęs.." Tariau.

„Aš taip pat, bet juk žinai koks esu užimtas.. Be to šiandien vakare per pokylį atvažiuos daug svarbių Anglijos diplomatų o keli iš jų ir apsistos čia, tikiuosi, kad nelysi prie jų." Puikiai žinau ką jis turėjo omenyje, jis nenori jog bendraučiau su netinkamais žmonėmis, nes mano kad jie gali man padaryti blogą įtaką. Jo manymu aš esu vieninelis nesugadintas žmogus ir jis nori jog ir toliau išlikčiau tokia.

„Anglijos diplomatai ne man ir puikiai žinai kaip aš jų nekenčiu, žinant ką jie padarė mūsų šaliai.. Aš nebūsiu problema." Atsakiau.

„Kas galėjo pagalvot, kad kada nors savo namų duris praversiu anglams?" Aš atsisukau į jį ir abiem rankom suėmiau jo vienintelį delną. „Karaliau, jums apie jūsų jau nutartus sprendimus nereikia galvoti per naujo. Jis tik varginate save." Aš su gailia stingom akim žiūrėjau į jo veidą. Liudvikas yra nepaprastas vyras ne tik tuo jog paėmė sostą vos 15 metų, bet ir tuo jog pasižymi pasakiškais veido bruožais. Jo lūpos tokios putlios ir rausvos. Plaukai it Dievo paliesti prieš saulę vis blizgėjo burdami mano akis iš susižavėjimo. Oda buvo panaši į mano, porcelianinio baltumo ir švelni, kaip šilkas.

„Tas karas su anglais yra tikras košmaras, mažoji sesute. Mums reikia turėti svarbių anglų čia, kad tie bukagalviai nesugalvotų smogti Prancūzijai dar kartą. Jie ne paprasti kaimiečiai... jie turi gerų ginklu. Tokių kuriuos galima lyginti ir su mūsiškiais" Aš nenusimanau apie karą. Nežinau ką jam atsakyti, tai geriau patylėsiu ir neapsijuoksiu prieš jo akis. Jis atrodė labai susikaupęs, tai nenorėjau išblaškyti jo auksinių minčių. Kurį laiką tiesiog stebėjome vienas kitą ir galiausiai nužvelgęs mane tarė :

„ Teodora, tu vis dar skaisti, tiesa?" aš sustojau it įkalta į žemę. „Nors tie anglikonai, tikriausiai neatskirtų skaisčios nuo jau panaudotos." Jis žvelgė į tolį.

„Žinoma, kad esu skaisti, tačiau kam tu to klausi, Liudvikai?" tyliai paklausiau jo. Jis suraukė savo antakius ir paleido mano ranką. Aš krūptelėjau ir paėjau žingsnį atgal.

„Nuo kada aš TAU turiu aiškintis?" Jis pabrėžė žodį ‚tau', lyg ką aš būčiau pasakius, tiksliau paklausius to kas jį būtų įžeidę. „Saulė neturi aiškintis mėnuliui." Meniškai tęsė. „Juk mėnulis nešvytėtų, jei saulė jo neapšviestų" Jis užsisuko ir greit atsisuko. Viena ranka palietė mano dešiniąją krūti. Aš, nors ir nenorėdama, nesipriešinau jam. „ Pasižiūrėk į save! Atrodai, kaip 14 metė mergaitė! Tikriausiai kažkas pamiršo pasakyti tavo krūtims, kad tu jau du metai kaip esi moteris." Aš bijojau net prasižioti. „Nepamiršk, kad viskas kas yra rūmuose, priklauso man. Tu, mieloji sese, neišimtis." Jis priėjo prie manęs ir ranka pagriebė mano galvą ir prie kaktos jis prispaudė savo šilkinias lūpas. „Suknelė tuoj bus tau atnešta į kambarį" tarė ir nuėjo su savo sargybiniais į rūmus.

____________________________

Laukiu nuomonių ir vote man tai labai svarbu, taip pat nepamirškite sekti manęs ir @AniraNun kuri redaguoja mano istoriją. J