2 Mergaitės Ir 2 Berniukai

Part 2

Jau pradėjo temti. Kol tas pabaisa į mus žiurėjo kuo ilgiau tuo daugiau mes drebėjom. Pagaliau aš išdrysau paklausti:
-Kas t-tu toks?...
Kelias minutes buvo tyla. Pagaliau tasai atsakė:
-Jums to nereikia žinoti. Bet vieną dalyką turite žinoti...
Ir jisai nutilo ir nusisuko ir mes matėme du kruvinus peilius kuriuos jis laikė už nugaros.
Tada Rokas sušaukė:
-KOKĮ?!
-Tu dar tik pabandyk kęlti balsą ant manęs ir jums visiems galas!!
Atsakė jis.
Vėl tyla. Galiausiai aš sušnipždėjau
Godai į ausį stengiausi kuo tyliau:
-Bėgam iš čia ant trijų perduok kitiems.
-Gerai.
Kai Goda perdavė žinutę Rokui jis atsisuko perduoti žinutės Dovydui, bet buvo pervėlu... Tas nepažystamas žmogus laikė Dovydą rankose. Tada mes visi atsisukome ir aš praradau samonę. Nežinau kiek laiko neturėjau sąmonės, bet atsikėliau kažkur apie 4 valandą ryto kažkokiame apleistame name. Iškart apsidairiau ar šalia manęs nėra mano draugų ar kokio telefono, maisto, nes valgyti norėjosi BAISIAI. Dėja nieko neradau grindys buvo baisiai purvinos langai išdaužyti. Atrodė, kad aš viena, bet po kelių minučių išgirdau šūkavimus:
-PADĖKIT PRAŠAU KAŽKAS PADĖKIT!!
Kartu ir išgirdau kažkieno balsą:
-Oj tu vaike tavo kaltė, kad nusprendei čia eiti.
Visi balsai girdėjosi iš lauko. Dabar geriau pagalvojusi aš žinau kodėl niekas niekados nesilanko tame miške. Apsidairiau aplink savę ir mačiau, kad mano ranka kruvina.
-Po perkūnais! Ir ką man dabar daryti? Istrigus kažkokiame baisiame name, be savo draugų, be maisto ir be vandens.
Varčiausi iš skausmo norėjau tiesiog viską užbaigti, bet žinau, kad visada viskas įmanoma. Jau pakilo saulė, o aš dar vis gulėjau kol išgirdau kažką vaikščiojantį lauke. Labai norėjosi prabėgti prie lango ir pažiurėti, bet labai bijojau. Tada išgirdau kažką rėkiant:
-NE ČIA NE PABAIGA PRAŠAU NEREIKIA!
-Tau galas kaip ir tavo kitiems draugams...
Iš balso atpažinau, kad ten šaukė Rokas...Puoliau į ašaras. Mano draugas katik mirė... Jau visiškai galvojau, kad tikrai nebegryšiu namo gyva. Tada vėl praradau samonę. Nežinau kiek laiko neturėjau sąmonės, bet atsikėliau ligoninėje. Apsidairiau ir pamačiau mamą, tėtį ir savo brolį. Nesupratau kaip išvis čia patekau? Man išsprūdo laimingos ašaros.
-Aš gyva! Aš gyva!
Buvau dar laimingesnė kai mama įjėjo į kambarį pabučiavo į kaktą ir apkabino.
-Tu saugi mieloji. Dabar viskas gerai,-pasakė mama.
Tada aš prisiminiau:
-Mama... O kur mano draugai?
Mama tylėjo.
-Dėja išgyvenai tik tu...
Atrodė, kad mano širdis sustojo.
-K-ką? Tai nebėra nei Godos, Dovydo ir R-Roko?
-Nebėra.
Vėl puoliau į ašaras. Manę mama bandė guosti, bet nelabai išėjo.
Kitą dieną mamos paklausiau:
-O kiek laiko aš toj ligoninei gulėjau be sąmonės?
-3 dienas.

Po kelių metų aš jau pradėjau vis daugiau ir daugiau pamiršti apie tą įvyki, bet vieną dieną įsijungiau televizorių, kad pažiurėti žinias ir išgirdau apie žudiką kuris nužudė 13 vaikų ir 4 vyrus ten pasakojo, kad jo žudimo vieta buvo tas miškas prie kurio gyvenau. Tada ten sakė, kad tik vienas žmogus sugebėjo iš jo pasprukti. Ir tada aš prisiminiau. Aš kai praradau sąmonę namelyje vėl ją atgavau kai į duris įžengė tas senis ir aš bėgau kiek kojos neša iš ten ir atsiradau prie kelio. Tuo pat metu važiavo mašina kuri manę pamatė ir sustojo aš į ją įlipau ir vėl praradau sąmonę. Man tiesiog buvo per baisu tai prisiminti...