Keturlapis dobilas

   Atėjau į šį pasaulį per kančią. Kaip ir dauguma motinų, maniškė patyrė pilvą plėšiančius sąrėmius ir kaulus laužančius stūmimus, kol išlindau aš. Tik ne taip, kaip po daugelio gimimų atsikvepia ligoninės personalas, kai atsiradau aš – stojo tyla. Akušerės veidą iškreipė netikėtumas, gydytojo kaktą perskyrė rūpesčio raukšlė. Mano mama apsipylė ašaromis. Tą minutę jai palengvėjo. Tik tą vieną minutėlę ji jautėsi laimėtoja, kol išgirdo tylą, o po to personalą šnabždantis: „Ar ji žinojo?", „Darėsi genetinius tyrimus?"

– Kas yra? Kažkas su mano vaiku negerai? – neištvėrusi paklausė ji.

Ilgai jai niekas neatsakė ir ta tyla rodėsi nepakeliama. Tada išgirdo tvirtą gydytojo balsą, tą patį klausimą:

– O ar jūs nėštumo metu nesidarėte genetinių tyrimų?

– Ne, aš... Neturėjau laiko, – pradėjo teisintis ji, bet greit užsičiaupė, nusprendė, kad neverta. – Kas yra mano dukrai? Ar gimė dukra?

– Taip, gimė mergaitė. Atrodo, ji turi Dauno sindromą.

Mamos kūnas nutirpo, žinia, tarsi cunamis tvoskė visa jėga. Nurijusi ašarų gniutulą ji paprašė mane parodyti. Nuogą, besimuistančią ir klykiančią sesutė mane prinešė prie mamos. Ji priglaudė savo prakaitu permirkusią kaktą prie mano kūnelio. Tą akimirką, nepaisant viso skausmo, kurį gimdama sukėliau, nepaisant sindromo, ji mane pamilo.

Mano tėtis reagavo panašiai: nuostabą labai greitai pakeitė besąlygiška meilė. Žinoma, jie buvo sutrikę, nes apie mano sindromą anksčiau nesidomėjo ir nežinojo kokie iššūkiai jų, bei manęs gyvenime laukia. Žingsnis po žingsnio išsiaiškins. Taip parašė ir savo artimųjų bei pažįstamų ratui. Viešą laišką išsiuntė į socialinius tinklus, nustebindami ne vieną, laukusį manęs. O pavadino mane Iva, nes mano vardo reikšmė – Dievo malonės dovana.

„Dauno sindromas yra kaip keturlapis dobilas. Juk dažniausiai dobiliukai turi tris lapus, bet pasitaiko dobilų su papildomu, ketvirtuoju lapuku", – sakė mano mama kažkelintos mokyklos vaikams, kuriuos aplankydavome kartu. Nuo devynių mėnesių ji įdėdavo mane į nešioklę ir aktų salėse, klasėse, o kartais net valgyklose pasakodavo mokiniams apie mano sindromą. Man jis nieko nereiškė, nesupratau kuo skiriuosi nuo kitų. Uodžiant mamos kvapą ir jaučiant šilumą, kartais net užmigdavau per tas pamokėles.

„Man rūpi, kad iš Ivos, ir kitų tokių kaip ji, nesišaipytų. Aš siekiu, kad visi žinotų kokie optimistai yra žmonės su Dauno sindromu, kokie jie laimingi ir mokantys džiaugsmą suteikti kitiems. Ne veltui juos vadina „saulytėm", "– girdėjau mamos balsą nuo scenos. – „Tik reikia leisti jiems tai daryti, reikia atverti savo širdis ir priimti kitokius nei esame mes."

Man atrodo, mano mama savo širdį atvėrė dar plačiau, nes kai man buvo treji ji priėmė dar vieną vaiką. Vaiką, kurio gimusio atsisakė tėvai.

Mano brolio vardas Motiejus. Jis taip pat yra keturlapis dobilas.