MINORAS
Apmaudu ir skaudu,
Vis tą patį skiedžiu,
Kol man baigsis dažai,
Rašysiu amžinai.
Tai lyg prakeiksmas,
Į patalą gulu,
Minčių ratu,
Aš vėl grįžtu,
Prie šių darbų.
Išderintas garsas,
Netikras balsas,
Eik šalin,
Dink iš čia!
Kodėl persekioji mane?
Palik mane.
Aš tik iliuzija,
Kaip matau,
O dangau...
Gelbėki mane, prašau.
Daugiau aš debedegsiu,
Po galvą nebevaikščios mintys -
Milžinai,
Ar nors žinai?
Ką manyje pažadinai,
Kilo jausmai,
Dabar jie krenta it mirę drugiai.
Galva lyg srūva krauju,
Pilnu liaudies garsu,
Traukia iš ten, kur šilta, gera,
Ir labai viskas dera.
Bet viltis durnių motina,
Ji kapsto ir žadina,
Ji braškino pasagą,
Virpino širdį,
Norėtų pakilti,
Bet šį kartą teks ją tiktai apvilti.
Beprasmybė,
Artima,
Kaip šilta asmenybė.
PAVIRŠIUS
Svetimi tiktai žiopsojo,
Priešistorio nežinojo,
Nenorėjo, negalėjo,
Jie lengva ranka numojo.
Miegas neateina be medicinos,
Kartais visiems taip trūksta disciplinos,
Mintys mane nuskandino,
Šalta ir baisu –
Kur minios.
Norėčiau bėgt,
Neatsisukt,
Sparnus išskleist,
Kažką pajust.
