Visi šaiposi iš manęs, visi mane pravardžiuoja.. grįžęs namo aš apsiverkiau.. niekam to nerūpėjo.
Aš draugu neturėjau, aš savo tėvams nerūpėjau, visi manęs nekentė, kodėl ? Nežinau.
Mano vardas yra Gabrielius, man yra 12 metų. Apie išvaizda nekalbėsiu, galite patys išsivaduoti mane. Kai tik gimiau, aš nesupratau kodėl mano tėvams aš nerūpėjau.. aš visada bandžiau juos pralinksmit, nepavyko. Mokykloje vienas vaikas šaiposi iš mano jautrumo.. aš esu labai jautrus, bet viskuom pasikeitė kitą dieną. Aš atsikeliau ir pamačiau šalia manęs mergaitė. Ji sedėjo ant kėdės ir šypsojosi. Aš nesupratau.. kas ji? Kaip inai pas mane pateko?
- Kas tu? , aš paklausiau.
- Aš esu Valerija. , nepažįstama atsakė žiūrėdama į manę.
Aš sedėdamas lovoje buvau išsigandęs.
Aš labai jos bijojau, nors inai atrodė nekalta.
-Kaip tu pas mane patikai? Iškur tu? Ar mes pažįstami?.., uždaviau labai daug klausimų..
- Aš tavo nauja draugė! Nebijok manęs Gabrieliau.
Buvau labai nustebus.. kaip ji žino , kad aš bijau ir , kad mano vardas yra Gabrielius?
-Draugė? Tu nori būti mano draugė?, aš neturėjau žodžių..
-Taip! Nagi , apsirenk ir eisim prie tavo mylimiausios vietos! Prie ežero!
Ateina mano mama į kambarį, žiūri keistai į manę. Tad išeina.
-Atleisk Valerija del mano tėvų, aš jiems nerūpiu. , nusiminiau.
-Nesijaudink! Viskas gerai! Nagi renkis!
-Na gerai..
Jai atrodė lyg 14, inai buvo brunetė , turėjo žalias gražias akis, inai dėvėjo žalia suknelę.
Eidami prie ežero, nusprendėme atsisėsti ant žolės. Inai klausinėjo daug klausimų, aš į juos atsakydavau. Aš jai rūpėjau.
-Valerija, iš kur tu atsiradai, kaip čia patekai?, paklausiau.
-Nesvarbu, o pažiūrėk! Du drugeliai , tas geltonas drugelis esi tu, o ta žalia esu aš!
Aš nusišypsojau. Toks geras jausmas turėti tikrą draugę..
Mokykloje jos nemačiau, bet neklausiau, nes inai neatsakys. Kiekvieną dieną mes susitikinėjom po pamokų, prie ežero, inai nesako kur gyvena, bet viskas gerai, čia ne taip ir svarbu. Ji man labai patiko, ji buvo graži ir draugiška, aš buvau jos vienintelis draugas.
Dar turiu katiną Džeri, jis yra visas juodas su žalsvomis akimis . Jis yra labai draugiškas, bet nežinau kodėl jam nepatiko Valerija, gal jis pavydėjo.
...
Praėjo 2 metai, man jau buvo 14.
Po pamokų turėjau susitikt su Valerija, bet tėvai pasakė, kad turiu su jais pasikalbėti.
Svetainėje radau savo tėvus sėdinčius ant sofos. Aš atsisėdu ant fotelio .
- Gabrieliau, mes nusprendėme, kad tau būtu geriausia gyventi pas savo močiutę.,pasakė mano mama.
-Ka? Kodėl? Aš nenoriu niekur važiuoti!,Buvau supykęs.
-Gabrieliau, mes žinome , kad visi tyčiojasi iš tavęs, mes norim, to kas tau geriausia.
Mintyse galvojau: tai dabar aš jiems rūpiu?
-Aš pripratau, aš turiu draugę. Negaliu be jos būti, ji manimi rūpinasi , o ne kaip jūs!, Visus savo nervus išleidau.
-Gabrieliau! Mums tavo pykčius namuose nereikia! Po savaitės išvažiuoji, nuvešiu.
Eik į savo kambarį tuomet! , Šūktelėjo ant manęs tėtis.
Aš visas supykęs išbėgau i lauką, ir ėjau prie ežero, kur turėjau susitikti su Valerija.
Pamačiau ja sedėdama ant žolės, ji kažką laikė.
- Valerija! , Bėgau pas ja šaukdamas jos vardą.
Atėjau ir atsisėdau prie jos, inai pažiūrėjo į manę ir tada paprašė:
-Gabrieliau, duok ranką ir užsimerk!
Užsimerkiau, daviau ranka , pajutau kažką.
Tada atsimerkiau ir žiūriu.. Apyrankė?
-Čia yra draugystės apyrankė! Dabar aš visada būsiu su tavimi!, nusišypsodama pažiūrėjo į manę.
-Ačiū, bet turiu kaika pranešti..
Po savaitės išvažiuoju pas savo močiutę gyventi, aš nenoriu, bet nieko negaliu padaryti dėl to, ka man daryti? Aš be tavęs išbūti negaliu.. , pradėjau verkti.
-Viskas gerai, aš ir turiu kai ka pasakyti. , pažiūrėjo į manę ir atsistojo.
- Atsistok irgi ir užsimerk, neverk, ir pagalvok, kad koks stiprus esi, kai esi vienas, tu nesilpnas. , pasakė man inai.
Aš atsistojau, užsimerkiau, viska apie tai pagalvojau.. tada atsimerkiau ir pamačiau, kad jos niera. Tada matau, kad ant žolės guli lapėlis , aš tą lapelį pakeliau, ir perskaičiau užrašą:
Brangus Gabrieliau.
Aš neesu tikra, čia yra tavo vaizduotė.
Man buvo labai smagu su tavimi, bet čia yra metas kai turiu tau pasakyti tiesą.
Tu jau didelis, tu stiprus.
Aš žinau, kad gali rasti tikrų draugų.
Aš žinau , kad tau sunku, bet prisimink.
Būti vienas ir vaidinti silpnas niera geriausias būdas. Aš tavimi tikiu Gabrieliau.
Valerija.
Aš laikydamas šį lapelį sustingau.
Pažiūrėjau į ranką ir nebemačiau apyrankės.
- Tai visas tai buvo mano vaziduotė?..
Grįžau namo, ėjau į savo kambarį, ir išplėšiau mano piešinį ant sienos prikabinta, kur jame buvo nupiešta inai su manimi.
