mergaitė

Vienkiemis

Toliau nuėjusi daugiau nei 2 gatves, priėjo ji užkampį pro kurį gatvės tako nebuvo
Teko jai eiti per sniegą kuris prisiliesdamas prie pėdų vis stipriau palikdavo raudonus įspaudus.
Ėjusi nepažįstamais kiemais, ji rado medinį apleista namą, langai buvo išdaužyti ir kuriomis vietomis apkalti lentomis
Prie namo stūksojo būda, prie būdos grandinė įbesta į žemę, užmerkusi akis mergaitė galėjo girdėti kartu su medžių ošimu ir grandinių žvangėjimą
Įsivaizdavusi šunį, galėjo matyti jo nudriskusį ruda kailį ir lyg išderintomis gitaros stygomis lojimą

Ilgai neužtrukusi ji įsiropštė į namą pro išdaužtą langą, viduje buvo drėgnos medienos kvapas
Tamsoje vos kažką įžvelgusi ji nuėjo iki pat galo kur matė židinį
Tačiau jo išvaizda mintis nubloškė, kad jis veiks.
Palinkęs vamzdis kuris jungėsi prie stogo
Durelės nukritusios ir vidus pilnas prikritusio sniego pro kiauro stogo plyšį

Susigaubusi skarmalu ji atsigulė ir meldėsi sudėjusi rankas prie krūtinės, kad dievas ją išgirstų
Tačiau, kaip sunku patikėti jo egzistencija kai esi padėtyje kur jauti giltinės alsavimą
Atplėšusi skiautę skarmalo kuriuo apsigaubusi pro ašaras išsitraukė degtukų dėžutę, drebančiomis rankomis uždegė degtuką ir pakišo po skiaute.
Ugnis ruseno, tačiau šilumą ji jautė.

Už degusi ir paskutinį degtuką jį įmetė į liepsną priešais ją
Liepsna žaižaravo jos ašaromis pasrūvusiose akyse
Atsigulusi ji užmerkė akis. Regint vaikystės prisiminimus, šiluma nuo ugnies lyg motinos šiltos rankos per skruostus, giliai atsidususi, ji užmigo.

Nuo smalkių kvapo ji ne pabudo
Jai bemiegant užsidegė skarmalas kuris dengė ją
Gaisrininkai rado iš vidaus sudegusį namą ir iš lauko jo griaučius

Mergaitė šypsojosi ta vakarą paskutinį kartą.