Kažkada aš tapsiu žmogumi...

CHAPTER 1. PRADŽIA.

CHAPTER 1
Elinga:
1991 m. rugpjūtis-04 d. 7:23. KARAS tarp žmonių ir vampyrų. Aplink skamba siaubingi garsai, iš laukų, klyksmai, verksmai...
Aš miško tamsiame viduryje, mažos trobelės rūsį slepiuosi nuo vampyrų visai viena. Mano tėvus kuriuos aš labai mylėjau, visa savo širdimi, aš niekados daugiau nepamatysiu, nes jų nebėra... Iš kur tai žinau? Juos nužudė prie mano akių, o aš net negalėjau padėti. Aš pabėgau kaip paskutinė bailė. Mano mylimas brolis dingo...Jį sulaikė vampyrų gauja ir kažkur išsinešė, ir net čia aš pabėgau, man taip bloga nuo saves...Tačiau kaip man dabar gyventi, ką aš galėjau padaryti?...? Aš praradau viską, ką turėjau...! Mano gyvenimas sugriuvo...!
Aš esu sukrėsta, nuo tai kas šiuo metu vyksta. Mano visas kūnas dreba, o kojos atsisakė bandyti atsistoti. Kaltės jausmas mane žudo, taip stipriai, kad norėčiau kuo greičiau mirt ir susitikt su savo šeima, ypač su broliu. Bet jau ne čia, o viršuj. Nors jei norėčiau, aš negaliu. Aš turiu kentėti, nes aš bailė kuri paliko visus, kad išgyventi. Tad atėjo laikas kitam mano gyvenimo klausimų eigai.
-Ką dabar man daryti? Gal bandyti įsiterpti į kažkokia šeimyna, kuri priimtų mane ir išaugintų? Nors ne. Kas norės priimti kažkokia nepažįstama panelę į savo mažą, vorų apraizgytą namelį? Ir iš kur aš rasiu kitą šeimą, miško viduryje. Greičiausiai mane su tokiais tempais rastų vampyrai ir tai atsitiktų labai greitai.- Pagalvojo Elinga.
-Pala aš iš tikrųjų apie tai galvoju? Viešpatie kaip aš savęs nekenčiu, geriau mirčiau... Nekenčiu gyvenimo. Kiekviena mano šio gyvenimo sekundė baisiausia nei gali būti, neįsivaizduoju kas bus toliau, tačiau reikia kažką daryti.- Ištarė Elinga begalvodama.
-Galbūt aš jau miriau? Galbūt aš uždaryta šitam rūsį ir mano vaizduotei atrodo, kad aš dar vis gyva? Atsimenu senelis sakė, kad jis turi paslaptinga vieta, ten gražu, groja dainos, visos moterys apsirengusios baltai, turi baltus nuostabius sparnus, rankose nešioja gražias žvakutes. Tačiau jis sakė, kad aš per jauna ten patekti...Ah...Kaip bandžiau rasti šią vieta. Tačiau dabar kada suaugau aš suprantu, kad jis kalbėjo apie rojų... Jis tikėjo Dievu... Išmokino mane daugybe maldų... Tačiau Jis nukeliavo tenais be manęs. Dabar aš irgi mirus, bet be jo. Faktas lieka faktu, aš daugiau niekada nepamatysiu taves seneli šiame pasaulyje, su kiekviena sekunde, judėjimu, tavo balsas mirštas mano galvoje. Daugiau šiame pasaulyje mes nepamatysime kartu begalinio melsvo dangaus, niekada neklausysim muzikos iš tavo magnetafono... Dabar mes abu prie pabaigos melodijos, kuri skambėdavo kiekviena diena. Na, bet kas buvo, nesigailiu nei trupučiu, bandžiau sutikti tave? sudužo širdis? Ir mes aišku neatpažinsime vienas kito viršuj, bet vis dar aš tikiu kad mūsų susitikimas vis artėja ir tada tavo akyse aš pamatysiu dangų! Kuris begalinis... -Pasakė susigraudinus Elinga.
Po mano artimųjų mirties aš supratau, kad kas buvo jau negražinti. Reikia eiti toliau, kaip tai sunku bebūtų. Manau liksiu šiam rūsį ir valgysiu iš stiklainių čia likusį maistą, paskui galbūt kažkur eisiu, bet nežinau.
Mano gyvenimas pasikeitė, aš paaugau, pastebėjau, kad mano žvilgsnis į gyvenima pasikeitė, kaip kerštas užpildė mane, kaip iš mieliausio ir mandagiausio dar visdar mažo vaiko atimama laimė ir povaliui tampama psihe, bet taip net geriau, nes kerštas bus dar saldesnis.
Galvodama apie ateitį ir ne tik ji suprato, kad reikia atkeršyti vampyrams už visą skausmą kurį privertė pajusti jos tėvai, jos brolis, draugai, seneliai, ir pati jos siela.
-AŠ PRIŽADU, AŠ VISUS VAMPYRUS KURIE ESA ŠIOJE PLANETOJE SUNAIKINSIU! DĖL SAVO ARTIMŲJŲ, JIE DAR PASIGAILĖS, KAD ČIA PAPUOLĖ!,- Nepagalvodama suklykė Elinga.
Po kurio laiko Elinga nuėjo atsigulti, kad nusiraminti ir užmigo. Po kažkurio laiko ji atsikėlė nuo didžiulio dunksejimo viršuje.
-O Dieve! Kas čia vyksta?! Nejaugi vampyrai...? Mano galas jau čia pat...?- verkdama paklausė Elinga. -Negaliu patikėti, kad tik ištempiau vieną dieną... Ir nieko nepadariau...Mano šeima nusivils manimi, negalima padaryti, kad šitaip viskas baigtųsi!
Tačiau, jei man nepavyks tai... Aš niekada nesurasiu savo dingusio brolio...? Niekada nesurasiu savo draugų?... Mano karjera ir planai žlugs?...
Visi mokyklos atsiminimai dings, kaip daiktai kuriuos padedi, nusisuki, atsisuki, o jų jau nėra ?
Visi draugai kurie mane palaikydavo taip pat dings?... Ir viskas tik dėl to, kad begėdžiai vampyrai įsibrovė į mūsų pasaulį...??
Kaip tai galėjo atsitikti...?
Aš neišpildysiu savo prižadėtų žodžių, kuriuos ištariau prieš visai mažą laiko tarpą?
Mane paėmė dar didesnis verksmas, o visai neseniai aš buvau dar vis maža mergina, kuri mėgdavo praleisti savo laika su broliu. Mano brolis, buvo mano pasaulis, mes eidavome į parduotuves, laukus, ragaudavome įvairiausius augalus, saldainius...
Žaisdavome slėpynes ir kitus žaidimus... Tačiau jis dingo. Dar ne taip seniai aš susipažinau su mergina vardu Šarlote. Ji buvo kitokia nei kiti žmonės. Ji buvo gerumo įsikūnijimas... visalaik padėdavo ir saugodavo nuo blogų žmonių. Ir žinoma, ji taip pat dingo... Bet atrodo mes daugiau niekada šioje planetoje nesusitiksime, tad reikia nubraukt ašaras ranka ir pasakyt, viso, viso...
Mano seneliai, o ypač senelis, labai rūpindavosi manimi. Jis buvo gydytojos, ant jo medinio, prie kambario krašto stovinčio staliuko, visalaik stovėdavo augalai, kuriuos aš vogdavau ir valgydavau, nuo to laiko pas mane atsirado didžiulis imunitetas nuodams ir ne tik. Ir taip... tas staliukas, mano senelis ir senelė... irgi dingo iš mano gyvenimo.
Tačiau kaip gera vėl visa tai atsimint, tačiau aš jau girdžiu, kad vampyrai jau čia pat ir ras mane. Jų ėjimas, kvėpavimas jau girdisi...
Aš labai tikiuos, kad Dievas bus su manimi ir man padės išgyventi, nes man būtina jiems atkeršyti. Už visus savo artimuosius. O ypač už mano šeima.
Ir štai, lėtai atsiveria pagrindinės rūsio durys. Atsidarančiom senom rūsio durims, atsiranda garsus, bet lėtas krebždėjimas. Per tarpa atsidarančių durų matosi įpykusių vampyrų veidai ir jų stiprios treniruotos rankos. Įėja jie sugriebia mane. Skausmas pereina per visą mano kūna, tačiau ką aš galiu padaryti? Aš prieš jų galią, kaip boružėlė, bandydama nuskristi nuo vaikų susidomėjusių veidų ir rankų.
Vienas iš vampyrų, perdūrė man ranka su adata, maniau jis norėjo mano kraujo, tačiau jis jį tik pauostė ir pasakė, kad tikrai tiks kažkokiam gerbiamam. Nieko nesuprasdama aš norėjau pasistengti pabėgti, tačiau nepavyko. Jų rankos buvo labai stiprios, tad iš tvirtai laikančių mane rankų, man neišėjo pabėgti. Ir staiga aš pajaučiu didžiulį skausmą galvoje, pasukus galvą pamačiau vampyra kuris sudavė su metaliniu pagaliu man per sprandą ir galvą. Man patemo akyse. Vien tapsa, tyla ir staiga kažkur atsirandu, tai kambarys, nors ne... tai kažkokia erdvė, kurioje nieko nėra tik balta spalva, panaši į dangų.
-Aš miriau?,- Paklasiau garsiai balsu.
Man niekas neatsakė. Pradėjau ieškoti iš čia išėjimo, bet išėjimo nebuvo nei kvapo, nei sielos. Neturėdama daugiau jėgų aš pasidaviau ir atsisėdau. Mano manymu praėjo daugiau kaip valanda, nors gal ir diena... begalybė...? Nežinau, tačiau aš supratau, kad čia aš pabaigiau jausti nuovargį. Taip, iš pradžių aš jį jaučiau, tačiau kol buvau šioje vietoje, toks jausmas ši vieta paveikė mane. Aš daugiau nejaučiu skausmo, nuovargio, alkio.  Aš šioje vietoje nieko nejaučiu. Kiek galiu suprast, atsiminti iš knygų, žurnalų, tai aš esu niekur. Absoliučiai niekur.
Aš tikrai dabar verkčiau, tačiau mano ašaros nieko nepadarys ir tokio pojočio daugiau nebeturiu. Galvodama apie tai, aš pajaučiau kažkieno prisilietima man už nugaros. Atsisukus, su didžiausia viltimi pamatyti savo artimuosius, aš pamačiau visai ne juos. Tai buvo manekenas žmogaus formos. Jis turėjo veidą, o jo akys žiūrėjo į mane. Jo šypsena buvo pakilus, o jo ranka visdar buvo padėta ant mano pečio. Nežinojau nei ką sakyti, aš buvau tuščia. Tačiau vis dėlto vertėtų žinoti kur aš. Atsidusus atsistojau ir su visu kūnu atsisukau į manekena. Atsistojus manikenas patraukė ranka nuo mano pečio.
-Nu puiku, dabar man vaidenasi, kažkoki manekenai, kas toliau?-nusijuokus ištarė Elinga.
-Sveika Elinga,- Pasakė nusikosėjas Manekenas.
-Sveikas manekene, kiek suprantu tu žinai mano varda, o tai reiškias, kad aš tikriausia miriau?-Atsidusus atsakė Elinga, neturėdama jokios vilties.
-Tu klysti! Tikriausia tu turi daugybe klausimų ir aš žinau maždaug kokių... Pirmiausiai aš norėčiau paaiškinti beveik viską,.-Atsakė nepažįstamasis.
-Taip jūs teisus, aš turiu daugybe klausimų, kur aš, kas tu, kas bus toliau...?,-Atsakė Elinga.
-Ir taip, aš labai atsiprašau, bet ar aš galiu kalbėtis su jumis paprastai? Manau, kad su savo vaizduote galiu kalbėtis taip kaip aš noriu.- pareiškė Elinga.
-Nuo šiandienos, aš tavo sielos, gyvenimo dalis. Tu papuolei tarp ateities ir praeities laikų, žinau tai tikriausia keistai skamba, tačiau tau reikės susitaikyti. Tu gali manęs nebijoti, aš tau padėsiu kada tau reikės. Tau taip pat reikės atlikti tai ką aš prašysiu, bet nebijok neprašysiu tau mirti ar kažko taip pat baisaus (gal). Pirma aš tau paliepiu atlikti tokią misiją, kuri pakeis tavo gyvenima. Ai ir jo, kol nepamiršau... Jeigu tu neatliksi būtinų mano paskirtų misijų, tu mirsi. Tad pirma misija bus to... ,- Nespėjo pabaigti sakinio Manekenas.
-Pala ką?? Ei, kur taip skubi? Iš kur tu nusprendei, kad aš iš viso sutiksiu? Kažkoks lievas manekenas kuris net nesako ar aš miriau, kas jis, normaliai, kas bus toliau, nori, kad sutikčiau daryti jo norus? Gal tai tu daryk ko aš noriu? Ne? Net grasina, kad mirsiu, nu puikiai sugalvojai, viskas, dabar mane išleisk, užteko juokų, kur čia išėjimas? Kur kameros? -Paklausiau aš.
Apsižvalgiau aplink tikinti, kad atsiras išejimas, tačiau jo neatsirado. Manekenas kaip stovėjo vietoje, taip ir liko stovėti. Likus vėl be vilties, atėjau arčiau jo, atsidūsau, ir atkakliai pradėjau stebėti jo judesius, povaliai atsiveriančia burna, kuri nori kažką pasakyti. Ir štai jis tarė:
-Tau išeities nebus, nes jei ne sutiksi tu mirsi. Negalvok, kad aš linkiu tau blogo, tačiau tu pati, nori atkeršyti beširdžiams vampyrams, o aš tau duodu šansa. Negalvok, kad aš tavo priešas, aš tavo sielos draugas,-Atsakė Manekenas.
-Uh nu tu visdar teisus... Be tavęs aš tikriausia būčiau jau mirus, bet tu man duodi šansa, kuriuo aš galiu pasinaudoti, ačiū, aš sutinku, kokia bus pirma misija?- paklausiau aš.
- Na gerai, greitai pasakysiu, nes laiko liko visai mažai. Pirma misija bus tokia. Tau reikės sudaryti kontraktą su vampyru, tu iš karto suprasi su kuriuo, tad nepergyvenk, kas turi būti toje sutartyje? Kol kas tik, kad taves nežudys ir negers kraujo, o paskui pati ir pamatysi. Bet būk atsargi, jis nepaprastas vampyriukas, jis turi didžiulę galią,- Papasakojo greitai bandantis kalbėti Manekenas.
-O kas tas vampyras? Aš turėsiu su juo gyventi, o gal jis nesutiks, ką tada daryti?,- Paklausiau aš.
Tačiau daugiau atsakymų aš neišgirdau, manekenas išsisklaidė baltoje erdvėje. Balta spalva tapo panaši į tamsų, baisiai kvepiantį kambarį. Nors ir neilgai aš galėjau kažką įžiūrėti, nes maždaug kaip po minutės, mano akyse vėl patamsėjo, bet jau tada aš supratau, kad manes lauks daugybė nuotykių ir sunkumų. Kuriuos man reikės įveikti.