"Išgyventi savastį" Meilė & Monstrai

Prologas

Ernis arba Erneš, kaip jį kartais vadino tėvai, augo griežtai auklėjamas atokioje sodyboje, netoli kaimo. Tėvai didžiavosi berniuku taip lyg būtų auginę šalies prezidentą. Jam netrūko nieko, buvo viso kaimo numylėtinis, gerai mokėsi mokykloje, padėjo tėvams rūpintis ūkiu ir gyvuliais. Ūkininkų vaikai dažnai pasižymėjo fizine ištverme ir jėga, o Ernis užvis labiausiai. Jau nuo ankstyvos paauglystės, daug darbo matę pečiai išplatėjo, Ernis išsitempė, sutvirtėjo. Vietiniai dažnai išsikviesdavo į talką, ypatingai, kai reikėdavo ką nors nešti ar namus statyti. Būdamas vos penkiolikos nubraižė ūkinio pastato brėžinį ir pagal jį, sėkmingai, su tėvo pagalba, pastatė savo pirmąjį pastatą - sandėlį. Ernis buvo ne tik tėvų, bet viso kaimelio pasididžiavimas, visi iki vieno jam pranašavo šviesią ateitį. Su geriausiais norais ir pažadu būtinai grįžti į gimtinę, Ernis buvo išlydėtas mokytis architektūros į didmiestį.

Vasarą po studijų, jis grįžo namo su sužadėtine. Tėvams išsigandus, kad Ernis pabėgs su žmona, įsimylėjėliai patvirtino, kad liks, rūpinsis tėvais ir ūkiu. Ernis jau gavęs darbo pasiūlymą projektuoti brėžinius mieste, galės dirbti iš sodybos, o į miestą keliaus tik pristatyti brėžinių. Tėvai rankom plojo ir visas kaimas garsiai šaukė "turėsim didį architektą". Būta net kalbų, kad jį reikėtų kaimo seniūnu išrinkti, bet didžiai tėvų nuostabai Ernis su būsima žmona buvo kitokią ateitį sau numatę. Kadangi sužadėtinė Aniela buvo tik baigusi gyvulininkystės studijas, jiedu sugalvojo patys pasistatyti arklides ir pradėti veisti žirgyną. Ernio tėvai vėl nudžiugo. Sūnus architektas ir dar verslininkas, geriau už bet kokį mažo kaimo seniūną, o marti taip pat, naginga ir graži, visas kaimas pavydės tokios poros. Jie bemat įsimylėjo marčią ir pradėjo ją dukrele vadinti.

Kol tėvai planavo ir rūpinosi vestuvių švente, Ernis pritaikydamas ką tik įgytas architektūros žinias, kartu su būsima žmona, pradėjo statybų darbus. Iš vietinių kaimo žmonių jiedu susipirko ūkiniui pastatui reikalingas medžiagas. Pusbrolis Stepas, besiverčiantis statybomis ir vis dar gyvenantis čia pat kaime, vietoj išankstinės vestuvinės dovanos, už pusę kainos, padovanojo cemento ir pardavė sijas. Viskas ėjosi kaip per sviestą. Kuriasi nauja šeima, naujas verslas, visas kaimas džiaugėsi pokyčiais, ir visas kaimas buvo pakviestas į vestuves.

Vieną saulėtą ir ankstų rugsėjo dvidešimt trečiosios rytą, iki vestuvių dienos likus vos trims dienoms, ir arklidėms jau pradėjusioms dygti, Ernis su tėvais tikrino užraugtą alų rūsyje, kai pasigirdo garsus dungtelėjimas, bildesys, riksmas, daugiau triukšmo ir tyla. Erneš nedvejojęs movė laiptais į viršų ir nieko daugiau aplink nematydamas pasileido per kiemą link statomų arklidžių. Per klėties šoną išsprūdo dulkių kamuolys plintantis po visą kiemą. Erneš įlekia į cemento debesį bandydamas suprasti kas įvyko. Dulkėms lendant ir graužiant akis, Erneš ašarodmas pamato sugriuvusią, ką tik pastatytų arklidžių sieną, iš nuolaužų kyšančias sijas, sukritusius pastolius. Visas Ernio kūnas aptirpo, išnyko visas pasaulis buvęs aplink, išnyko laikas, išnyko "aš", nustojo egzistuoti visa jį iki šiol supusi realybė. Nebebuvo nieko.

- Aniela!!!! Kur tu!? Atsakyk kur tu!! Aniela, atsiliepk!!! - Tyla. Erneš bandydamas įžiūrėti bet kokį judesį ir bijodamas lipti ant griuvėsių, kad neprispaustų mylimosios, rydamas dulkes ir užsikosėdamas, lakstė aplink bandydamas išsklaidyti cemento dūmus. Jokio atsako į jo šauksmus. Susiėmę už galvų atskubėjo ir tėvai. Dulkėms prasisklaidžius, tarp griuvėsių, šiek tiek toliau, pasimatė gelsva, gėlėta Anielos suknelė persunkta kraujo dėmėmis. Jos kojos po sunkiu cemento luitu, ranka kabojo šone it mėsos gabalas, galva nusvirusi atgal. Erneš, dulkinas, ašarotom akim, rėkdamas nesavu balsu, puola link jos, griebdamas cemento luitus plikom rankom stūmė juos nuo mylimosios kūno. Nagai slysdami, skilo ir luposi nuo odos atverdami žaizdas. Erneš kruvinais pirštais, sluoksnį po sluoksnio, drąskė ir laužė metalą ir akmenį, pastolius ir sienos atplaišas, atidengdamas vis daugiau suglebusio Anielos kūno. Anielos krūtinėje kyšojo metalinis strypas, o kita ranka gulėjo sutraiškyta po likusia betono siena. Erneš toliau traukė ją iš griuvėsių, nematydamas kaip per vieną iš tų metalinių strypų, kuris perdūrė jo moterį, pats persirėžė ranką nuo dilbio iki pat plaštakos. Atsivėrusi žaizda pradėjo lietis ant Anielos suknelės, cemento dulkės lipo ant šviežio kraujo. Erneš išmovė Anielą nuo metalinio iešmo ir tik vienai akimirkai pasirodė, kad ji vėl giliai įkvėpė, bet galiausiai suglebo Erneš ant rankų.

Erneš kūkčiojo ir rėkė, rėkė išgąsdindamas visus vilkus miškuose, išgąsdindamas visus numirėlius kapinėse, kiekvienas gyventojas už poros kilometrų sakėsi girdėjęs tą širdį veriantį sielvarto klyksmą.

Nebuvo jokių vestuvių... buvo laidotuvės. Tie patys svečiai, tas pats ruoštas maistas, net gėlės tos pačios. Tik vietoj pakilios muzikos, dvi dienas trukusios raudos.

Ernio tėvai, laidotuvėms pasibaigus, sudegino Ernio architektūros diplomą, iškraustė jį į mažytį kambarėlį, daug mažesnį nei prieš tai turėjo, kai gyveno su sužadėtine. Kiekvieną dieną, penktą ryto Ernis nubusdavo nuo metalinių žarsteklio dūžių į koklinę krosnį. Laikas keltis ir dirbti. Be jam skirtų dūžių, tėvai neištarė nė žodžio Erniui.

Vėlionės tėvai tikino, beveik žentu tapusį Ernį, kad tai tebuvo nelaimingas atsitikimas, o jo pačio tėvai kaltino, kad atidavė savo visas santaupas tam, kad jis išsimokslintų ir taptų nieko vertu architektu, per kurio kaltę jis atėmė gyvybę nekaltai mergaitei. Pusė kaimo buvo įsitikinę, kad visų pamėgta Aniela, žuvo dėl Ernio kaltės. Kaip ir jo tėvai, pusę jo draugų ir pažįstamų visai nuo jo nusisuko ir viešai jį engė.

Tėvai taip pat buvo įsitikinę, kad Ernis privalo išpirkti visą sumą, kurią jie sumokėjo už mokslus, bet juk ūkiniais darbais išmatuoti skolą sunku. Dešimt metų dirbo tėvams, kol vieną žiemos naktį, prieš pusantrų metų, netikėtai užsikimšo kurenama krosnis. Nuo smalkių uždususius tėvus Ernis rado tik paryčiais, kai pirmą kartą per dešimt metų jo neprikėlė žarsteklio dungsėjimas į krosnį. Tik lengviau gyventi jam nepasidarė. Kaltė niekur nedingo ir jis toliau gyveno kur gyvenęs ir kaip buvo prigrasintas "kol gyvas būsi, rūpinsies ūkiu ir išpirkinėsi skolą už mokslus".