Meilė stipresnė už kerus

Viktas jautė jėgų trūkumą. Artėjo svarbi diena – šiurpnaktis, vaiduoklių naktis arba mirtingųjų dar vadinama visų šventųjų vakaru. Šiuo laikotarpiu energijos reikėjo daugiau, nei paprastai. Šiurpnaktį Viktas turėjo būti ypač stiprus, viskam pasirengęs ir apdairus. Anapusinės būtybės lys iš visų pakampių ir jam, jaunam ir stipriam raganiui, teks susitikti su jomis, bendrauti ir susirinkti visą jį dominančią informaciją. Toks bendravimas pareikalaudavo be galo daug jėgų, kadangi demonai, vaiduokliai ir kiti padarai turi savybę – nejučiomis ištraukti iš tavęs energiją ir jėgas.

Taip vyko metai iš metų, ilgus šimtmečius. Tetulės, su kuriomis Viktas keliavo po pasaulį ir gyveno drauge, kartas nuo karto naudojosi jo energija. Kol kas jis neprieštaravo, bet tik iš pagarbos jų amžiui. Viktas ir jo tetos, Gertrūda ir Angelina, daug metų ieškojo raganų pasaulyje labai svarbios relikvijos – gyvenimo knygos, kuri buvo pradingusi gilioje senovėje. Prieš aštuonis šimtmečius, viena jauna raganaitė, kuri atsitiktinai nugirdo raganų sugalvotą keršto planą žmonijai, kurios po salemo nakties liko gyvos, pavogė knygą ir paslėpė. Paslėpė taip gerai, kad niekas negalėjo jos rasti. Raganaitė buvo praminta knygos sergėtoja. Ji ir kitos jos palikuonės, iš lūpų į lūpas, perduodavo užkeikimo burtų žodžius knygai slėpti ir saugoti.

Viktas ir tetos keliavo po pasaulį, ieškojo informacijos ar panašių į save padarų, kurie galėjo padėti arba žinojo ką nors apie knygą. Bet kol kas jų paieškos buvo bevaisės. Anksčiau Viktas knygos ieškojo kartu su broliu, bet prieš trylika metų Nauris užsitraukė tamsos valdovo nemalonę ir buvo įkalintas amžinybės kalėjime, kuriame nėra nei langų, nei durų. Jis susidorojo su viena ragana, kuri buvo tamsos valdovo globotinė. Sutikęs tetules, Viktas noriai prisijungė prie jų, tačiau neprasitarė, kad turi ir savų ketinimų. Visai neseniai, tetulė Gertrūda pajuto knygą. Tik kelios raganos pasaulyje turi šią dovaną – jausti knygą, kai ji yra atverčiama ar naudojama. Pajuto, kad kažkur, būtent šioje šalyje, būtent šiame mieste ji yra laikoma ir saugoma, ir kad šalia knygos yra ragana, kuri turi galių atidaryti jos užraktą. Viktui tai buvo labai svarbi informacija. Jei jis suras tą raganą, jam teks susigrumti žūtbūtinėje kovoje su knygos saugotoja. Ir jei jis ją nugalės, visos sergėtojos galios pereis jam, ir tada Viktas galės valdyti ir skaityti knygą. Jei suras knygą ir sugrąžins ją į tamsos valdovo rūmus, kaip užmokestį už darbą, iš jo gaus tokias galias, kurios pranoks net pačių stipriausių raganių kerus, o pati knyga padės tamsos valdovui vėl ateiti į gyvųjų pasaulį. Viktas tikėjosi, kad gavęs tokią dovaną, tamsos valdovas suteiks malonę broliui. Mat knyga turėjo galių keisti praeitį. Reikėjo tik knygoje palikti įrašą, ką nori pakeisti ir užvertus ją, viskas įvykdavo. Dažniausiai tai būdavo įvykiai, susiję su raganų pasauliu. Tačiau buvo viena nelaužoma taisyklė – nei viena ragana negalėjo knygoje palikti įrašo, kuris užtikrintų galias, turtus, gyvenimą jai pačiai ar su ja susijusiomis raganomis.

Viktas išėjo į tamsią gatvę. Lengvai lynojo, tačiau vėjas buvo stiprus ir negailestingai plėšė paskutinius pageltusius lapus nuo siūbuojančių medžių. Šiandien bus sunku rasti energijos šaltinį. Geriausi kandidatai kiurksos kur nors šilumoje ir nekiš nosies laukan, - pagalvojo Viktas, apsidairydamas gatvėje. Tik staiga išgirdo kažkur tolumoje skambančius jaunus balsus ir patraukė į tą pusę. Jis neklydo. Nedideliame skvere, ant kelių suoliukų sėdėjo dvi porelės. Viktas nužvelgė jaunus žmones ir jo žvilgsnis stabtelėjo ties sportišku vaikinu, kuriam ant kelių sėdėjo mergina. Vaikino aura buvo raudona ir ryški. Būtent tokios energijos šiandien Viktui ir reikėjo. Jis drąsiai priėjo prie jaunuolio, sustojo priešais ir įsmeigė savo tamsių akių žvilgsnį į jo veidą. Vaikinas sustingo. Tarsi paniręs į transo būseną jis lėtai atsistojo, nuo savo kelių nustumdamas merginą ir priėjo prie Vikto. Viktas ištiesė ranką link vaikino ir palietė jo krūtinę. Raganiaus rankoje sušvito blanki, geltona šviesa, kuri įsiskverbė į vaikino kūną. Visų akyse vaikinas ėmė nykti. Jis pavirto į tirštą dūmą ir Viktas, giliai įkvėpęs, per savo šnerves sukvėpė visą tai į save. Ant žemės į krūvą sukrito tik jo drabužiai, o vaikino neliko nė ženklo. Viktas linktelėjo galva, sugniaužė kumštį ir šviesa dingo. Jis atmerkė akis ir pažvelgė į be žado likusius vaikino draugus. Kitą ranką pakėlęs prie lūpų lengvai papūtė ir blizgančių dulkių debesėlis nusklendė į jaunimo pusę. Viktas apsisuko ant kulno ir surinkęs dingusio vaikino drabužius, pasišalino iš skvero. Blizgios dulkės nusėdo ant jaunimo galvų ir po kelių sekundžių jie žvelgė vienas į kitą, lyg ką tik būtų susitikę. Jie sutrikę dairėsi į šalis, kiekvienas žiojosi, norėdamas prabilti, tačiau jokie garsai iš jų lūpų nepasigirdo. Jie negalėjo pasakyti, ko čia susirinko, negalėjo pasakyti, kas čia įvyko.