Skerdynių palikimas

Epilogas

- Prašau, prašau, ne! - rėkiu aš, bėgdamas per universiteto koridorius visas kruvinas ir tikiuosi, kad mane paliks ramybėje. Tačiau tikrai žinau, kad to nebus. Man jau ir taip buvo aišku, kad čia kaltas tas visų vadinamasis ,,paslaptingas rašytojas". Negana to, prasidėjo dar ir ,,drąsos žaidimas", kuris turėjo būti tik pramoga šiam Helveno miesto žmonėms, tačiau tai nėra pramoga - tai kruvinas žaidimas. Aš jau nuo pat pradžių žinojau, kad taip bus, ypač, kai atvažiavo tie mokyklinukai. Kaip ten jų vardai? Karolina ir... Semas? Nesvarbu, svarbiausia, kad mes visi pasmerkti, nes mus visus išžudys šis... žmogus. Mano užduotis turi būti atlikta, bet aš jos neatlikau, bet dar man liko laiko ją atlikti. Tačiau jis vis tiek mane nubaudė. Rytoj jau visi žinos mano visas paslaptis ir niekas manęs neieškos: tai jau aišku, kaip dieną. ,,Turiu atlikti savo drąsą, dabar, - sakau sau.". Žmogus artinasi. Man galas. Nebent atliksiu savo užduotį. 

- Ei, žinau, kad tu čia. - Pasako balsas man už nugaros. Aš stengiuosi bėgti, kiek tik galiu. Kiek tik pajėgsiu. - Žinau, kur tu eini. Bet žinai, tavo laikas senka. - Vėl sako balsas. Pagaliau pribėgu kopėčias, vedančias ant universiteto stogo. ,,Man dar gali pavykti, juk dar galiu spėti, - raminu save.". Žinau, kad žmogus lipa man ant kulnų ir tai man leidžia judėti greičiau. Pagaliau, su didelėmis pastangomis, nes man perdūrė koją peiliu, todėl sunku vaikščioti ir, ypač laipioti, užlipu ant stogo. Pirmą pamatau medinę lentą, kuri čia buvo nuo pat pradžių (atrodo, kad padėta specialiai man). Žinau, ką turiu daryti ir kaip tyčia paskui mane užlipa ir kitas žmogus, laikantis peilį rankoje, kaip avancą, kad tai padaryčiau. Mums nereikia žodžių, tačiau žmogysta vis tiek pasako:

- Ar nebijosi pereiti per ją? - psichiniu, bet ramiu, visai nesijaudinančiu balsu pasako žmogysta. 

- Ne, - atkertu aš. - Mano gyvenimas dar nesibaigs. - Tada žengiu ant medinės lentos, kuri nuo mano svorio net įlinksta ir sutraška. Pradedu bijoti. Žmogus tai pamato. 

- Nejaugi? Bet ar tikrai? - paklausia jis, bandydamas mane sunervinti ir išgąsdinti. Tačiau žinau, kad turiu likti šalto proto. Negaliu mirti dabar. Aš paeinu tolyn, rodydamas, kad visai nebijau, bet žmogysta, apsirengusi visiškai baltai (matosi šiek tiek raudono, nes apsitaškė mano krauju, kai mane bandė nužudyti), prieina arčiau, norėdama, kad aš paeičiau dar toliau. Žinoma, tai ir padarau. Tada pagaliau prieinu lentos vidurį. Paskui mane žengia ir žmogus su peiliu. Baltasis artėja, o aš negaliu pajudėti, nes žinau, kad jei tai padarysiu, rezultatas - mes abu gulime ištaškyti ant žemės. 

- Kodėl nejudi? - klausia žmogysta. Negaliu žinoti, ar tai moteris, ar vyras, nes yra pakeitęs savo balsą. Jis turi balso keitiklį. - Gal dėl to, kad bijai nukristi, ar ne? - vėl klausinėja baltasis žmogus. 

- Bijau nukristi, nes tu per sunkus žmogus. - Vėl atkertu baltajam žmogui. Žmogysta nusijuokia ir atsako: 

- Na, tavo laikas baigėsi. - Ramiai pasako baltasis žmogus ir pradeda bėgti link manęs. Aš suklykiu ir pasileidžiu į priekį. Tačiau, mano nelaimei, sureagavau per lėtai ir žmogus spėja mane pagriebti. Tada smeigia man į nugarą. Jaučiu, kaip mano stuburo kaulai įskyla, kaip peilio aštrus galiukai perpjauna mano odą, įlenda į odą. Vėl suklykiu. Tada žmogus mane palenkia prie savęs ir pasako, kad girdėčiau tik aš. 

- Ne, tu mirsi šiandien. - Tada mane numeta nuo netvirtos medinės lentos. Paskutinį kartą užsimerkiu, nes žinau, kad daugiau to nebepadarysiu. Tamsa. 

..................................................................................

Aš kurį laiką žiūriu, kaip atrodo žmogus, išsitaškęs ant žemės. Netgi maniau, kad žmogus pajudės, nors tai būtų neįmanoma. Žinau, kad turiu judintis, nes turiu dar daug ką nuveikti. Kitaip ji liks labai nepatenkinta. Labai gražus darbas, pamanau aš ir nulipu nuo medinės lentos. Tada dingstu, kol manęs dar niekas nepamatė. Jeigu taip nutiktų, jiems žaisti būtų labai neįdomu, nes turiu juos pakankinti, kaip ir prižadėjau savo bosei. Gerai, kad dirbu ne vienas. Ir, mano laimei, mane kol kas saugo tamsa. Aš išeinu iš Helveno miesto universiteto, kur ką tik nužudžiau žmogų. Laikas pradėti antrąjį raundą.