Skerdynių palikimas

2 skyrius. Pirmoji mirtis.

Rugsėjo 1 - oji.

Karolina Majers

 Taip ir žinojau, kad dekanė mums kažko nepasakė, kartoju sau. Visi stovime nuščiuvę, nes tikrai niekas nesitikėjo, kad kažkas pačią pirmą dieną sugebės patraukti į save dėmesį, ypač tokioje vietoje, kur visi yra labai protingi. Tačiau tai tikrai nesunku, kai sugebi skleisti paskalas, o dar, ir labai tikslingas. Šis žmogus iš kažkur sužinojo pačias baisiausias žmonių paslaptis bei baimes. Tikslas - sunaikinti visus žmones. Po kelių minučių visi išsikirsto, vis dar apimti nerimo, laukimo, pagarbos tam žmogui. Mes įeiname į kabinetą, kuris, mano manymu, yra labai gražus: išpuoštas gėlėmis, kurios pukiai prižiūrėtos, pilna spintelių, prikrautų sunkiomis ir didelėmis knygomis, dideli langai apšviečia baltas sienas, dėstytojos stalas prikrautas knygomis. Nuostabu, mąstau. Hana Molder - nauja dėstytoja, kuri mokys mus psichopatų, sociopatų bei paprastų žudikų psichologijos. Dar nesu jos mačiusi (bet jei ji pasidavė tam ,,tiesos skleidėjui", mano susidomėjimas ja tikrai neauga.), todėl nekantrauju. Pagaliau dėstytoja pasirodo. Jos raudoni plaukai yra tiesūs, nukirpti iki pečių. Akys rudos, apsirengusi geltona suknele ir užsidėjusi paprastus batus. Man ji pradeda patikti. Bet gal aš klystu? 

- Sveiki visi, noriu pranešti, kad šiandien, dekanės įsakymu, jūs turite įsirengti savo kambarius, kuriuose miegosite, pasirinkti partnerį, o tada galėsite eiti, kur tik jums širdis geidžia. Pamokų šiandien nebus. - Pasako Hana Molder ir, kai jau nori išeiti iš kabineto, kažkas sušunka:

- Katerina Tremben jau gali priimti lankytojus! Ji čia. - Man susuka pilvą. Negaliu tuo patikėti, bet, turiu pripažinti, kad jie tikrai greitai apsisuko, nebent... Jie jau seniai čia buvo. Tik slėpė tai.

****************

Taip ir žinojau, kad dekanė mums kažko nepasakė, kartoju sau. Visi stovime nuščiuvę, nes tikrai niekas nesitikėjo, kad kažkas pačią pirmą dieną sugebės patraukti į save dėmesį, ypač tokioje vietoje, kur visi yra labai protingi. Tačiau tai tikrai nesunku, kai sugebi skleisti paskalas, o dar, ir labai tikslingas. Šis žmogus iš kažkur sužinojo pačias baisiausias žmonių paslaptis bei baimes. Tikslas - sunaikinti visus žmones. Po kelių minučių visi išsikirsto, vis dar apimti nerimo, laukimo, pagarbos tam žmogui. Mes įeiname į kabinetą, kuris, mano manymu, yra labai gražus: išpuoštas gėlėmis, kurios pukiai prižiūrėtos, pilna spintelių, prikrautų sunkiomis ir didelėmis knygomis, dideli langai apšviečia baltas sienas, dėstytojos stalas prikrautas knygomis. Nuostabu, mąstau. Hana Molder - nauja dėstytoja, kuri mokys mus psichopatų, sociopatų bei paprastų žudikų psichologijos. Dar nesu jos mačiusi (bet jei ji pasidavė tam ,,tiesos skleidėjui", mano susidomėjimas ja tikrai neauga.), todėl nekantrauju. Pagaliau dėstytoja pasirodo. Jos raudoni plaukai yra tiesūs, nukirpti iki pečių. Akys rudos, apsirengusi geltona suknele ir užsidėjusi paprastus batus. Man ji pradeda patikti. Bet gal aš klystu?

- Sveiki visi, noriu pranešti, kad šiandien, dekanės įsakymu, jūs turite įsirengti savo kambarius, kuriuose miegosite, pasirinkti partnerį, o tada galėsite eiti, kur tik jums širdis geidžia. Pamokų šiandien nebus. - Pasako Hana Molder ir, kai jau nori išeiti iš kabineto, kažkas sušunka:

- Katerina Tremben jau gali priimti lankytojus! Ji čia. - Man susuka pilvą. Negaliu tuo patikėti, bet, turiu pripažinti, kad jie tikrai greitai apsisuko, nebent... Jie jau seniai čia buvo. Tik slėpė tai. Ar mes pagaliau kažkada gausime ramybės? Tikriausiai, ne. Tai akivaizdu, argi ne taip? Ji mus tiesiog persekios iki savo gyvenimo galo, kol mirs. Bet gal ji mirs greičiau? Ne, jau pradedu nusišnekėti. Bet bent jau žinau, ką veiksiu per artimiausias savo valandas: eisiu pasikalbėti su Katerina. Kitos išeities nėra. Tačiau Semas negali apie tai sužinoti, nes man to padaryti tikrai neleis. Jo manymu, Katerina yra pernelyg pavojinga. Gal jis ir teisus? Kas gali žinoti, ar ne? Aš pamatau, kaip visi mokiniai (gal reikėtų sakyti studentai?) išeina iš kabineto. Suprantu, kad ir man laikas padaryti tą patį. Einu lyg niekur nieko, tikėdamasi, kad niekas manęs neužkalbins, bet, deja, man nepavyksta išeiti neužkalbintai.