Jis nepasirodė kelias naktis, jos buvo bemiegės ir šaltos, lietus lijo kiekvieną naktį ir aš su laiku susitaikiau, kad jis daugiau nebegrįš. Tačiau vis dar nepaleidau minties, jog aš jį pamatysiu.
Pravėriau savo balkono duris ir šaltis perverė mano kūną, greitai susisukau į antklodę ir laukiau.
Už lango kylo didelė pūga, žaibavo ir lijo kaip iš kibiro.
Staiga užgirdau žingsnius savo kambaryje, jis artinosi link manęs ir mano širdis plakė kaip išprotėjusi.
- Atsiprašau princese, jog neaplankiau tavęs taip ilgai, bet aš žinojau, kad tu saugi, - Tarė rudaakis.
Jis apsikabino mane iš už nugaros.
- Aš tavęs laukiau, - Pirmą kartą prabilau.
- Aš tai žinau.
Atsisukau į jį ir mūsų akys susitiko, jis buvo visas šlapias, bet jam tai nerūpėjo, jis tik nusišypsojo ir paėmęs mano ranką ją pabučiavo.
- Mieloji, aš negalėsiu pasilikti ilgiau, nors ir kaip to norėčiau.
- Bet kodėl?, - Paklausiau.
- Aš nesu geras žmogus, aš pakenksiu tau jei liksiu. Suprask, nuo tos minutės kai tave pirmą kartą pamačiau, supratau, jog tai bus blogai, tačiau aš negaliu savęs tvardyti, tu vedi mane iš proto savo grožiu, - Jis švelniai suėmė mano veidą su savo rankomis ir stebėjo mane.
- Aš turiu jau eiti, princese, - Jis mirktelėjo man ir ėjo link balkono duru.
- Palauk, - Aš staigiai atsistojau ir atsargiai jį apkabinau, jis mane apsikabino ir pakštelėjo į mano galvą.
Ir jis vėl prapuolė iš mano kambario, palikęs mane su daug minčių galvoje.
