Prietrankos pamąstymai, mintys ir išgyvenimai

Ahoy

Manau, didžioji dalis rašytojų yra susidūrusi su rašymo bloku. Vieniems tai trunka metus, kitiems savaites ar mėnesius, bet man, rašymo procesas, ne blokas, trunka savaitę ar dvi. Daugiau viskas, sustoju lyg įbesta ir negaliu pajudėt. 

Bet šis rašymo blokas kitoks. Šiaip, jei pagalvojus, tai mano gyvenimas visada viskas atrodo kitaip. Anksčiau rašymo blokas buvo toks, kad man atsibosdavo visi mano darbai. Net mėgstamiausi. Ir dažniausiai tai būdavo dėl to, kad aš neturėdavau tolimesnės vizijos ir atsidurdavau kryžkelėj. 

O dabar, aš bent kelis darbus vėl galėčiau pratęsti, bet negaliu. Žinau kas vyks toliau, kai kurie darbai net turi po kelias pabaigas, kurios dar tikrai keisis su kiekvienu nauju skyriumi, bet vos tik atsidarius naują skyrių - mano rankos suakmenėja. Spoksau į baltą ekraną ir vienintelės mintys:

„-Nu nebus taip, kaip tu nori. Nevark. Nesigaus nieko gero."

Ir dėl jų norisi trinti visą darbą, nes demonas ant vieno peties kužda, kad susimoviau jau pačioj pradžioj, o velnias ant kito jam pritaria. Ir aš neberašau nieko. Nors mano galva prikimšta idėjų, kurios net draskosi, kaip nori ištrūkt. 

Dažniausiai imdavausi rašymo vedama pykčio. Net jei jis ir mažytis būdavo, aš sugebėdavau juo pasinaudoti ir išspausti visą skyrių. Kas mane pažįsta, žino, kad aš pritvinkus pykčiu. Net šito albumo viršelis sugebėjo ištampyti visas nervines ląsteles, bet jau buvau pasidavusi ir galvojau tiek to, tiks ir toks. Vis tiek vėliau keisiu. 

Tad sėdžiu dabar pykdama ant savęs, wattpado, kad panaikino tas nelemtas asmenines žinutes ir savo pačios darbų, kad jie atrodo kaip nevykę juodraščiai, kurių čia neturėtų būti, bet tiesiog ranka nekyla vėl draftint, nes žinau, kad po poros dienų vėl juos paskelbčiau, taip užknisdama visus savo sekėjus ir save pačią. 

Nors ir nesu linkusi kitų prašyti pagalbos, nes pragariškai tikiu, jog galiu ir pati su savo problebomis susitvarkyti, bet dabar klaupiuosi prieš jus, prašydama patarimų kaip suskaldyti tas suakmenėjusias rankas, jog jos imtųsi to, ko aš noriu, o ne ko reikia.