Prietrankos pamąstymai, mintys ir išgyvenimai

Tuštuma

Ar seniai jautėtės vieniši tarp žmonių? Aš jaučiuosi. Mane visada supa žmonės, bet jaučiuosi, jog šiame pasaulyje būčiau viena. Ir šis jausmas sustiprėjo per paskutinį gimtadienį. 

Nežinau ar tai turėjo įtakos, bet mano gimtadienis buvo viena didelė šūdų krūva. Dar nebuvau turėjus tokio prasto, tokio... Net nemoku apibūdint. Ir viskas tik dėl to, nes manęs nepasveikino seneliai iš tėvo pusės.

Su tėvu jau daug metų nebendrauju ir nors, kad ir kaip skaudu būtų, bet pripratau. Mane visada palaikydavo senelis. Jis vienintelis mane suprasdavo. Jis vienintelis būdavo mano pusėje. Kol kažkas nepasikeitė... Ir supratimas dingo. Pasijutau, lyg nepriklausyčiau tai giminės pusei. Lyg būčiau svetima. 

Ir su seneliais susipykau. Paskutinis mūsų pokalbis užsibaigė mano žodžiais:

-Gerai, supratau. Viskas! 

Tikėjaus, kad sekančią dieną senelis paskambins. Bet nepaskambino. Praėjo keli mėnesiai, artėjo Kalėdos. Nei aš, nei jie nerodė jokių susitaikymo ženklų. Artėjo pavasaris. Kovo mėnesį senelių gimtadieniai. Abiejų kelių dienų skirtumu. Ir nors esu labai principinga, bet abu pasveikinau. Parašiau žinutes, nes neturėjau noro skambint. Man būna sunku atsisakyt, ar kartais pasakyt „Ne". Nu gerai, ne kartais, beveik visada. Ir žinojau, kad jei paskambinsiu ir mane pakvies aš sutiksiu, o tada prasidėtų kvota dėl ko viskas. Bet pamynus savo principus, nuoskaudas ir pyktį aš juos pasveikinau, nes juk šeima. 

Gegužę artėjo mano gimtadienis. Savo gimtadienio pakęst negaliu. Man tai nelaimingiausia diena per visus metus, bet žinot, kai yra žmonės, kuriems nė motais, kad jų sūnus išsižadėjo savo dukros ir jie pasveikina, tai ir tas prakeiktadienis tampa šiek tiek geresnis. 

Atėjo prakeiktadienio diena. Pasveikino artimiausi žmonės, draugai. Praėjo pusdienis, bet senelis neskambino. Galvoju okey, gal nenori, tiks ir žinutė. 

23:59..00:00

Išaušo sekanti diena, o sveikinimo taip ir nesulaukiau. Bandžiau teisint, ieškot priežasčių, bet galiausiai visi prisiminimai apie tėvą ir jo tėvus paėmė viršų ir apsiblioviau krokodilo ašarom. 

Ir čia toks bereikšmis dalykas, dėl kurio taip kvaila verkt, kad aš tą puikiai suprantu, bet vis tiek mane taip sugebėjo paveikt, kad beveik praėjus mėnesio aš negaliu to pamiršt ir beveik kiekvieną naktį apie tai mąstau. 

Ir aš puikiai suprantu, kad reikėtų pamint savo principus ir žengt pirmąjį žingsnį, bet matot, jie manęs nesupranta. Jie nesupranta kokią žaizdą paliko tėvas mano širdy ir nebando suprast, nors patys yra tėvai. Ir jie manęs klausia kodėl aš sesės (įseserės) nesveikinu su gimtadieniu per Kūčias. Aš tėvo balsą išgirdus puolu į ašaras. Iš jo vaikų, žmonos ar jo paties niekad nesulaukus sveikinimo ir jie dar klausia kodėl aš nesveikinu? Tipo, jei esu vyriausia, turiu nusileist ir rodyt dėmesį? Mano gyvenimas dėl to pašlemėko tapo pragaru ir aš turiu nusileisti? Užmėtykit mane akmenim, jei taip galvojat, bet tokiu atveju geriau mirsiu, nei apsimesiu, jog niekada nieko nebuvo. 

Taigi, tuštuma. Vienatvės jausmas būnant tarp žmonių. Kiekvienas mano žodis ar sakinys atrodo ne vietoj ir nelaiku. Esu arti, bet tuo pačiu ir taip toli. Jaučiuosi nepritampanti ir visiems įkyrėjanti. Ir viską vainikuoja overthinkinimas, kuris kiša kiekvieną kartą koją, o demonas ant peties šnabžda: „Tu niekam nereikalinga, neįkyrėk, niekam neįdomu."

Bet aš visada ir per amžių amžius, būsiu dėkinga devynetui, kuris iki šiol mane stebuklingu būdu pakenčia. Amen. 

Ir jei kam neįdomios mano pezalionės ar atėjot pasityčiot, tai fuck you, guys. Man neįdomi jūsų nuomonė, čia mano virtualus dienoraštis.