Tarp dangaus ir žemės

7. Žiemos vėjas

-O tu, Elara, nestabdai.- Adrijus paleido mane ir agresyviai nustūmė Danieliaus ranką kuri buvo uždėta jam ant peties.- Tikriausiai tu naujas Elos vaikinas, bet siūlau tau nesikišti. Aš bandau išsiaiškinti santykius su savo mergina.

-Aš nesikišiu tik tada kai tu nusiraminsi ir nustosi ant jos rėkti.- ramiu veidu pareiškė Danielius.

-Tu jos koks apsauginis ar ką.- Adrijus apsisukęs pasakė Danieliui.

-Aš nebe tavo mergina jau nuo to laiko kai tu mane išdavei! Daugiau negu du mėnesius tu man nieko nerašei ir nedarei nieko, kad su manimi susitiktum.- pareiškiau ir priverčiau jį vėl apsisukti ir žiūrėti tiesiai į mane.

-Ela, aš žinau, kad tu giliai viduje manęs pasiilgai. Siūlau tau pabaigti visą šią nesąmonę ir tiesiog atsiprašyti.

Tai buvo tiesa. Aš labai jo pasiilgau ir vis dar jį mylėjau, bet nežinojau ar dar kada nors galėčiau būti su tokiu žmogumi kaip jis.

-Atsiprašyti? Neturiu už ką.

Visą mūsų pokalbį stebėjo Danielius, nenuleisdamas akių nuo manęs ir Adrijaus. Jis buvo labai įsitempęs tarytum pasiruošęs dar kokiam nors Adrijaus išsišokimui.

Iš niekur pasirodė Karolė ir apkabino per liemenį Adrijų.

-Kas čia vyksta.- apžiūrėjusi visus pasakė Karolė ir pastebėjo mane.- O! Elara, labas.

Nenorėjau to pripažinti, bet ta paslaptingoji brunetė buvo Karolė. 

-Tai vis dėl to jūs pora? Turėdamas naują merginą tu vis tiek bandai su manimi susitaikyti? Negaliu tavimi patikėti.- mane apėmė šokas.

-Ela,...

Nebenorėjau daugiau nieko girdėti. Greitai apsisukau ir išbėgau pro laukines duris. Tuo momentu nebijojau sušalti, net nepasiėmiau palto. Per sniegą bėgau tiesiai į pavėsinę kurios stogas buvo padengtas sniegu. Kelis kartus paslydau ant ledo susidariusio po sniegu. Pamatęs kaip staigiai išbėgau Danielius pasileido bėgti paskui mane, bet prie laukinių durų jį sustabdė Adrijus paėmęs jį už alkūnės.

-Tu gali daryti ką nori, bet suprask, kad ji tavęs niekada nemylės labiau, negu ji myli mane.- sušnypštė Adrijus ir paleido Danieliu. 

-Dėl to dar pažiūrėsime.- surauktu veidu ištarė Danielius ir išbėgo pro duris.

Girdėjau kaip jis šaukia, kad palaukčiau, bet to padaryti negalėjau. Atbėgusi į pavėsinę pajutau stiprų žiemos vėją kuris pūtė per skylę esančia pavėsinės sienoje. Apsisukau ir pamačiau kaip atbėgęs Danielius nusipurto nuo batų sniegą.

-Ačiū, kad pabuvai šalia kai Adrijus su manim šnekėjo ir neleidai jam nieko man padaryti,- pažiūrėjau Danieliui tiesiai į akis.- bet siūlau tau sugrįžti į namą.

-Negaliu tavęs čia vienos palikti, ypač po visko kas įvyko- raminančiu balsu atsakė.

Kurį laiką, tyloje, galėjau tik stovėti ir žiūrėti į Danielių ir į jo nepaprastai gražias žaliai rudas akis. Tikriausiai taip tylėdami galėjome išstovėti visą amžinybę. Kol jis mūsų tylos nenutraukė.

-Neįsivaizduoju kas nutiko tarp judviejų, bet jis elgėsi neadekvačiai.- Danielius sukryžiavo rankas. 

-Ne pirmą kartą jis jau taip.- atsidusau.- Kai dar su juo bendravau, mačiau, kad jis yra per daug rūpestingas. Niekada nenorėdavo, kad bendraučiau su kitais vaikinais.- atsisėdau ant pavėsinėje esančios kėdės.- Pati nesuprantu kaip galėjau jį tiek būti įsimylėjusi.

-Meilę sunku paaiškinti. Ji ateina labai netikėtai ir netikėtai gali išeiti.- atsitraukęs kėdę prisėdo šalia manęs.

-Atleisk, nežinau kodėl tau tai dabar sakau.- ranka iš nervų patryniau kaktą.

-Viskas gerai, jeigu nori gali man daugiau papasakoti. Padėsiu kiek galėsiu.- jis švelniai nusišypsojo.

Iš pradžių bijojau per daug jam pasakoti, bet vos pradėjusi pamačiau jo veide susidomėjimą. Buvo gerą žinoti, kad jam yra įdomu tai ką aš pasakoju.

-Palauk, palauk. Tai jūs buvote pora?- mojuodamas rankomis paklausė.

-Na... Ne. Nebuvome.

-Kodėl taip?- trumpai paklausė Danielius.

-Pati nežinau.- nuo šalčio sudrebėjau.

Danielius pamatęs kaip drebu atsistojo ir nusimovė striukę kurią norėjo įteikti man. 

-Ne, ne nereikia. Tu sušalsi.

-Dėl manęs nesijaudink .- Danielius apėjo mane ir uždėjo striukę man ant pečių.

Dar niekada su vaikinu nesijaučiau taip jaukiai. Jis tūrėjo savyje kažką tokio ko žodžiais apibūdinti neįmanoma. Dar ilgai tarpusavyje šnekėjomės ir stebėjome kaip iš dangaus lėtai krinta sniegas. Žinojau, kad ši akimirka taps man įsimintina.