Skerdynių palikimas

1 dalis. Naujos bėdos. 1 skyrius. Paslaptingasis rašytojas.

Tą patį rytą, pirmadienis, rugsėjo 1 - oji. 

Karolina Majers

Jaučiuosi šiek tiek apdujusi, kai atsikeliu. Na, ir tai nieko keisto, nes praeitą vakarą gerokai padauginau. Gal nereikėjo tiek daug gerti, pamąstau aš. Guliu lovoje ir galvoju, kaip man patinka šis miestelis. Kelveno miestas nuostabus. Tiesą sakant, žinojau, kad jis man patiks. Be to, nuo šiandien lankysiu patį geriausią universitetą beveik visame pasaulyje. Šiandien bus šventė ir mes turime į ją spėti, nes kitaip mums gali būti daug bėdų. Šis universitetas labai panašus į mūsų su Semu buvusią mokyklą: labai panaši tvarka. Tai man primena senus ir blogus laikus. Laikus, kuriuos tikrai norėčiau kuo greičiau pamiršti. Bet, deja, tai neįmanoma. Bet ar galime kažką kito kaltinti nei žudikus? Tiksliau vieną žudiką. Katerina. Įdomu, kaip jai sekasi gyventi? Gal ji mirė, klausiu savęs aš, tikėdamasi, kad taip. Žinoma, tai žiauru, bet ką aš galiu dėl to padaryti. Tačiau kad ir kaip bebūtų, mes bent jau turime du naujus draugus - Nojų Varstoną ir Tarą Heldingen. Nojus - tai labai patrauklus vyras. Jo juodi garbanoti plaukai tiesiog traukia merginas, o kūnas toks raumeningas, kad atrodo tave galėtų sutraiškyti vien tik vienu paspaudimu. Rudos akys tokios gražios, kad kai į tave pažvelgia, gali ištirpti. Na, o Kloja labai išmintingas ir protingas žmogus. Visada įžvelgia kituose geriausią, net jei ir pats to nematai. Jos blondiniški plaukai, šiek tiek gale susigarbanoję, labai, priešingai nei Nojus, traukia vaikinus. Jie, tiesą sakant, yra kaip broliai, tačiau Nojus yra įvaikintas. Bet jie labai gerai sutaria. Klojos akys yra tokios mėlynos, kad vaikinai tiesiogine prasme ,,ištirpsta", kai į juos ji pasižiūri. Jos kūnas sportiškas, todėl tai dar labiau traukia vaikinus (jau nekalbant apie jos krūtinės dydį ir sėdimosios vietos taip pat; tai dar viena priežastis, kodėl vaikinai jos labai nori). Tačiau aš visai nesidomiu vaikinais, nes turiu savo mieląjį vaikiną Semą Manelį. Suprantu, kad reikia keltis, nes rugsėjo pirmosios šventė prasidės devintą, o mes dar turime daug ką nuveikti. Be to, Semas vis dar miega. Ir nesistebiu. Aš nueinu nusimaudyti po dušu. Mane užlieja euforija, kai karštas vanduo perbėga per visą kūną ir jį atpalaiduoja. Galėčiau stovėti iki pat savo mirties. Skausmas. Mane perlieja dar viena skausmo minutė. Pasižiūriu į savo pilvą, į tą žaizdą jame. Ir dėl to galiu dėkoti tik Katerinai Tremben. Tikiuosi, kad jos niekada nebepamatysiu. Vienintelis dalykas, kurio dabar bijau, tai, jog ją gali perkelti į čia. Be tik tuo atveju, jei jai stipriai nepablogės. Visų laimei, tikiuosi, kad ji išprotės. Negaliu leisti jai čia atvykti ir visko sugadinti. Ne dabar, kai jau turime viską, ko mums reikia. Ir niekam neleisiu to iš mūsų atimti. Niekada. Reikia paskubėti, pagalvoju aš. Netikėtai sugalvoju užmesti akį į telefoną. Nieko nėra. Keista, galvoju. Vis dar negaliu normaliai kvėpuoti po skedynių, nors praėjo jau trys metai. Tikiuosi, kad tai kada nors praeis. O gal taip man lemta gyventi? Niekas nežino, ar ne? Išeinu iš vonios kambario, kuris, mano nuomone, gražiausias visame name. Išdėliotos pilkos plytelės derinasi su baltomis sienomis ir lubomis. Man jis patinka. Kita vertus, ne ką blogesnis kambarys yra ir valgomasis: sienos rudos, kaip ir stalas su kėdėmis. Pilki baldai. Šis kambarys tikrai gražus. Ypač jis patinka Semui. Ar jis jau neturėjo atsikelti, pamąstau aš ir suprantu, kad jau tikrai metas ruoštis. Be to, mes dar turime spėti nueiti ir pas universiteto dekanę. Tai Flora Jomalmen. Ji aukšta, gražios figūros, raudonų tiesių plaukų, rudų akių, simpatiška moteris. Be to, ji tikrai protinga. Tiesą sakant, aš ją mėgstu. 

- Labas rytas, - pasisveikina Semas, ką tik atsibudęs ir pasirodęs valgomajame. Aš jam nusišypsau ir atsakau: 

- Sveikas, kaip miegojai? - pasidomiu. Jis tik liūdnai mane nužvelgia ir nieko nepasako, bet ir nereikia. Jis visada (nuo Katerinos ir Simo nugalėjimo) sapnuoja košmarus, kaip aš mirštu, kiap miršta visi kiti. Kaip jis pats miršta. Man jo gaila.