Love on the ranch

3

Su Mery jodinėjome rančos teritorija, apžvelgdamos medinią tvorą, kad ji nebūtų pažeista. Vis aptarinėjome kitos savaitės veiklą. Man čia ėmė patikti, nors gyvenau, čia tik kelias dienas. Šiandien teta išvyko nupirkti naujų galvijų tad rančos reikalai, pirmą kartą priklausė visiškai man. Mums parjojus mus pasitiko kaip visada viskuo nepatenkintas Derekas.
- Kas nutiko?- palikusios žirgus savo garduose, pasiteiravau.
- Reikia važiuoti iki miesto pašaro.
- Puiku, nuvažiuosiu,- pavarčiusi akis praėjau pro jį. Mane erzino jo toks beprasmis šaltumas.
- Nemanau, kad tau pavyks nupirkti vienai tinkamą pašarą,- pasivijes mane, vėl įkando man jis.
- Aš galiu pasilikti prižiūrėti viską čia, o jūs važiuokit,- įsiterpė Mery.
- Tikrai?- nustebau.
- Žinoma, juk viską žinau,- nusijuokė mergina.
- Puiku, tai važiuojam,- pažvelgiau į Dereką. Jis linktelėjes nuėjo džipo link.
- Ačiū tau,- padekojusi merginai, nuskubėjau ir aš.
Važiavome tyloje, tačiau ta tyla nebuvo nejauki, priešingai labai maloni. Žvelgiau pro langą, grožėdamasis vis besikeičiančiais vaizdiniais. Man patiko ši vieta, jaučiausi gyva, savimi. Per tuos kelerius metus buvau pamiršusi, kaip man to trūko. Atvykus į miestelį, nusipirkome visko ko reikėjo. Tuomet mano įneciatyvos dėka, nusprendėme užsukti išgerti kavos. Megavausi pirmais šiltos kavos gurkšniais kuomet Derekas prabilo.
- Žinai, o tu nesi tokia kokią tave įsivaizdavau.
- Kokia?- nustebusi, sutelkiau visą savo dėmesį į vaikiną.
- Arogantiška, pasipūtusi miesto mergina.
- Na kaip mano senelis sakydavo, nespresk apie knygą iš jos viršelio.
- Tikrai, jis taip sakydavo,- susimąstęs nusisuko.
- O kaip tu atsidūrei rančoje?
- Per tėvą. Studijavau Londone, kuomet sužinojau, kad jis sunkiai serga. Tuomet jis dirbo tavo rančoje.
- Tavo tėtis, ponas Semas?
- Pažinojai?
- O taip,- atsidusau,- jo dėka pamilau šią vietą, žirgus. Jis buvo mano treneris.
- Na dabar viskas aišku,- pirmą kartą nusijuokė,- taigi atvykau padėti, vos sužinojęs ir pamilau šią vietą, ponas Džo mane laikė kaip savo vaiką, iškart mane priėmė, tad po tėvo mirties likau.
- O studijos?
- Baigiau nuotoliu. O kaip tu?
- Čia praleidau visą savo vaikystę, anksčiau su tėvais gyvenome miestelyje.
- Bet?
- Bet po vieno įvykio jie tiesiog susikrovė visus daiktus, nutraukė visus ryšius su seneliu ir išsikrausteme.
- O kas nutiko? Jei ne paslaptis.
- Jokia paslaptis, - šyptelėjau,- tiesiog man sunku apie tai kalbėti.
- Viskas gerai, nenori nepasakok.
- Manau turi teisę žinoti, teta per daug apie tai paskutiniu metu kalba, gal nori, kad išsipasakočiau ir grįžtu senojo Amy. Taigi, man buvo vienuolika, su tavo tėvu kaip visada jodinejau. Turėjau nuostabų žirgą, jis buvo geriausias mano draugas ir vienintelis.
- Vienintelis?
- Tėvai juokėsi visada, kad esu laukinuke. Ne lankiau mokyklos, mama universiteto dėstytoja, tad mokiausi iš namų. Visą vaikystę mane supo žirgai, o kai gimė Rigoletas aš jį pamilau, auginau jį, lepinau kaip maža vaiką, kartais tiek užsibudavau su juo, kad ir užmigdavau šalia jo. Ta diena buvo kaip įprasta, treniruotės, ūkio darbai, žaidimai su juo, iki kol bejojant su Semu pamiškėje nepamačiau savo tėvo su kita. Tavo tėvas šiek tiek atsiliko, o kai mano smegenys išsijungė, o jis prisiartines pamatė tai ką aš išvydau, bandė mane pabudinti iš transo, tačiau buvo per vėlu, jau lekiau kur akys veda, jiedu su tėvu vijosi mane, bandė sustabdyti, prijojome krioklį. Buvo per vėlu stoti, tad nusprendžiau šokti, buvau tikra, kad Rigoletas jau tam pasiruošęs. Bet klydau,- atsidususi, nusišluosčiau kelias išsprudusias ašaras,- Rigoletas mane saugodamas sviedė ant žemės, bet aš trenkiausi į akmenį ir netekau sąmonės, o jam nepavyko, nukrito. Patekau į komą, atsipeikejau jau Los Andželo ligoninėje po kelių dienų. Laimei man viskas buvo gerai, bet jis neišgyveno. Iki pat save kaltinu. Tėvai man atsipeikėjus ir sustiprejus išsiskyrė, tad ir blaškiausi kas savaitę tai nuo vieno tai nuo kito.
- Tu dėl to nesi kalta, Amy,- po gan ilgos tylos prabilo,- tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas.
- Gal tu teisus,- baigusi gerti kavą, linktelėjau,- manau mums jau metas.
- Taip.

Mums grįžus ir atlikus visus darbus, nusprendėme pasigaminti maisto lauke, tad Derekas kepė mėsa, o mudvi su Mery, padengusios stalą, sedėjome terasoje ir šnekučiavomes, kuomet į kiemą įsuko automobilis. Staigiai pašokusi, nuskubėjau pasižiūrėti kas ten. Rankos, nežmoniškai drebėjo, galvoje sukosi vien Kailas. Bet išvydusi savo bičiule Klara. Puoliau jai į glėbį.
- Ak, kaip aš tavęs pasiilgau,- man atsitraukus, nusišypsojo ji,- atrodai pasikeitus, gyvense.
- Taip ir jaučiuosi,- šyptelėjau,- ką tu čia veiki?
- Nusprendžiau aplankyti, pamiršai išvis mane.
- Nejuokauk, tiesiog daug darbo.
- Sveika,- prie mūsų prisijungė atėjusi Mery.
- Tiesa, Klara, čia Mary, ji dirba čia ir yra mano dešinioji ranka. Mery, čia mano draugė Klara.
- Malonu,- viena kitai nusišypsojo.
- O ten Derekas,- parodžiusi į mus stebintį vaikiną supažindinau,- Derekai, čia Klara.
- O tu nesakei, kad jis toks karštas,- sušnabždejusi, tik mudviem, pamojo jam bičiulė.
- Eime,- pavarčiusi akis ir nusijuokusi, nusivedžiau jas atgal prie stalo,- tiesa, o kur tavasis?
- Aš čia!- man tai ištarus, iš automobilio išlipo jos sužadėtinis Adamas,- manei leisiu jai tokį kelią važiuoti vienai?
- Oj ne, - nusijuokiau,- be tavęs ji kaip be rankų.
Visi susėdę prie stalo ir kepsniams jau garuojant ant stalo, visi kibome valgyti, buvo smagu taip sedėtis, ramei šnekučiuotis, nebijoti pasakyti kažką dėl ko teks vėliau atsiimti nuo vyro.
- Taigi, girdėjau skyrybos įvyko,- po sočios vakarienės, prabilo Klara.
- Tikrai taip,- gurkštelėjau vyno,- nors jis ir atkakliai to siekė išvengti.
- Oj, atkakliai, per švelniai pasakyta,- nusijuokė Adamas.
- Ta prasme?- sutrikau.
- Buvo atvykęs pas mus ir išverte visus namus tavęs ieškodamas.
- Aš labai atsiprašau.
- Nesijaudink, Adamas parodė jam savo vietą,- apkabino mane Klara,- kaip aš džiaugiuosi, kad viskas pagaliau baigta.
- Gal kažkas galit man paaiškinti kas tas Kailas. Ir Amy tu vedusi?- įsiterpė Mary.
- Kailas mano vyras.
- Buvęs,- pataisė Klara,- jie buvo susituokė dvejus metus, nors vienas kitą pažinojo tik kelias savaites.
Bet tie metai buvo jai tarsi pragaras, na ir man, visgi ji man kaip sesuo.
- Aw,- nusijuokiau,- bet viskas baigta.
- Kas baigta?- pasidomėjo ir greta sėdintis Derekas.
- Jie nežino?- sutriko Adamas.
- Ne. Ir nereikia.
- Nagi jie turi žinoti, jei kartais...
- Manai taip gali nutikti?- pertraukiau Adamą.
- Na žinant jo ryšius,- atsiduso Klara,- nepyk, bet jie turi žinoti. Taigi, Kailas... Kaip čia pasakius, yra visiškas narcizas, valdžios ir kontrolės maniakas. Kiek kartų ją buvo sumušęs vien todėl, kad išejo iki parduotuvės maisto ar ilgiau teko darbe būti aš jau nebesuskaičiuoju. Bet dabar, tu mano mergytė, pabėgai ir supranti kodėl taip nenorėjau jūsų vestuvių.
- Tada meilė buvo uždejusi man rožinius akinius,- šyptelėjau,- aš atsiprašysiu.
Jiems linktelėjus, čiupau taurę vyno ir nuėjau pasivaikščioti. Norėjau pabūti viena, su žirgais. Tad iškart patraukiau arklidžių link. Į galvą vis lindo visi prisiminimai su juo, nieko jam nebejaučiau, tik pykti, baimė ir pagieža, bet visko buvo tiek daug. Glosčiau Svajoklį, vis braugdama ašaras, kuomet už savęs išgirdau žingsnius. Lėtai apsisukusi išvydau artėjantį Dereką.
- Galiu prisijungti?
- Taip.
Mums susėdus ant šieno kupetos ir jam įpylus dar vyno, toliau glosčiau žirgą.
- Kaip tu?
- Nežinau,- prisipažinau,- jaučiuosi pasimetusi, sutrikusi. Bet tuo pačiu gyva. Šios kelios savaitės man buvo tarsi oro gurkšnis, kurio taip seniai trūko. Prašvito akys, kad Klara buvo teisi, nenusipelniau tokio gyvenimo.
- Tą randa padarė jis?
- Taip, tai buvo paskutinis lašas, mano taurėje. Niekada nelikdavo randu, bet tą nakt viskas buvo kitaip. Nežinau kas, bet buvo, kas mane prabudimo.
- Žinai, aš tave suprantu.
- Tikrai?- sutrikusi atsisukau į jį.
- Mano sesuo buvo užtekėjusi už tokio tipo. Visi manėme, kad jie įdeali pora, tuoj turės vaikelį, kol vieną vakarą po darbų čia nesugalvojau aplankyti jų. O ten radau ją, visą sumuštą, užsigrėbusia už pilvo. Jo nebebuvo. Nuvažiavę į ligoninę sužinojom, kad kudikio nebėra, mano sesuo pateko į beprotnami, o jo laukė kalėjimas.
- Jis vis dar ten?
- O taip ir sėdės labai ilgai.
Nesusilaikius padėjau taurę vyno ir jį apkabinau, jis iš pradžių nustebo, sutriko, bet man bandant atsitraukti, taip pat mane apkabino. Visgi kokie mudu panašus, su savais skausmais, savom istorijom. Bet tuo pačiu ir skirtingi, aš auka, o jis kažkieno gelbėtojas.