Kambarys paskendęs mano rūbuose. Ironiška nes tikėjau, kad tai brolio darbas. Bet aš nebuvau pėštuke, mieliau į tai reaguodavau ramiai. Paėmusi ant žemės besisvaidantį raštelį, jį perskaičiau.
Ar žinai tikrają tiesa? Gyveni melo pilnam pasaulį. Tiesa artėja tavęs link mažoji Ariel. Tik atmerk akis ir įsileisk tamsa į save.-H
Raštelis mane šokiravo. Galbūt tai išvis skirta ne man? Bet čia mano vardas. Kas žaidžia tokius žaidimus ir kas tas H?
Niekas man negalėjo šiuo metu tai paaiškinti.-Ariele, mes paveluosim!-šuktelėjo mama.
-Tuoj.-griebtelėjusi taše, rašteli sugrūdau į nedidele kišenėle ir palikau betvarke kambarį. Grįžusi susitvarkysiu.*
-Nepamiršk paskambinti kai baigsis pamokos.- perspėjo mama, kai lipau iš mašinos.
-Žinoma.-uždariau mašinos dureles ir neatsigrežiodama ėjau takeliu padengtu raudonais rudens lapais. Greit mano aštuonioliktas gimtadienis. Hayley nepraleis progos ir surengs milžiniška vakarėli, o tuo tarpu mano brolis lys jai į užpakali kaip vergas.Hayley visada gaudavo vaikinų dėmesio, kitaip nei aš ji buvo gražuolė. Šokoladiniu akių, riškių skruostikauliu, putliomis lūpomis ir saulės išbučiuota, o tuo tarpu aš - žaliaakė, raudonplaukė, pabalusia oda lyg vampyrės.
Netrukus mane pasitiko mokykla. Pilkas pastatas, o nuo jo sklinda tokia niūri atmosfera, jog net dangus tampa pilkas. Tikras beprotnamis.
-Ariele! Čionai!- Hayley atkreipė visų dėmesi į mane ir ją, menkai šyptelėjus priejau drauge.
-Tu mane puikiausiai pažysti ir žinai, jog toks dėmesys man nepriimtinas.-piktai šnabždėjau jai, jog niekas kitas negirdėtu tik ji.
-Oh nebūk niurzga.-krizena ji.-Oh! Štai ir jis. -susižavėjus ji spoksojo į kažkokia persona, jog smalsumas mane privedė prie to, kad atsisukčiau.Akimis lydėjau tvirta vaikino kūna, juodus rūbus ir plaukus, lyg anglis. Jo rudos akys skanavo visa mokyklos teritorija, o nuo kiekvieno jo judesio, merginos dramatiškai atsidūsdavo, kaip ir Hayley
Kuo jis įpatingas? Dar vienas turčiu vaikas.
-Ar tai tavo minėtasis Zayn?-paklausiau Hayley.
Lyg išgirdes mano žodžius, vaikinas atsisuko ir įsistebėjo į mane, mano akis. Nuo jo žvilgsnio, mano nugara nuėjo pagaugais. Jis bauginantis, o ir jo siela manau ne ką geresnė.
-Taip.-išlemeno ji.
-Šaunu. Gana spektaklio. Dar vienas turčius.-numojau ranka ir patraukiau mokyklos duru link, nors žinojau, jog jis eina man už nugaros.
Įejau į vidu ir patraukiau link savo spintelės.
Keista, jis atidarė spintele esančia šalia manęs. O ne! Negi jis priklausys mūsų klasėj?-Labas, aš Zayn.-išgirdau jo kimu balsa. Turbūt mane pakartu kitos merginos, jei sužinotu, jog jis mane kalbina. Juk tai jų svajonė.
-Aš žinau kas tu.-pasukau galva į jį ir pasiemus likusias knygas, ją uždariau.-Visos žino.
-Ar pasakysi savo varda?-matyt kandus mano žodžiai jo neveikė. Puiku.
-Tau dėl jo teks pakovoti.-dirbtinai nusišypsojau ir patraukiau kolidorium link klasės, o su lyg kiekvienu žingsniu mane lydėjo skardus Zayn juokas priverčiantis mane susigūžti.
YOU ARE READING
DIFFERENT. (Z.M)
Horror-Tu kitokia. -Žinau. -Tai kodėl leidi jiems matyti tave silpna?-vaikino akys nė akimirka nepaliko šviesiai žalių merginos akių. -Nes kai jie mato mane stipria, jie tikisi to visada.