DIFFERENT. (Z.M)

2.

Kambarys paskendęs mano rūbuose. Ironiška nes tikėjau, kad tai brolio darbas. Bet aš nebuvau pėštuke, mieliau į tai reaguodavau ramiai. Paėmusi ant žemės besisvaidantį raštelį, jį perskaičiau.

Ar žinai tikrają tiesa? Gyveni melo pilnam pasaulį. Tiesa artėja tavęs link mažoji Ariel. Tik atmerk akis ir įsileisk tamsa į save.-H

Raštelis mane šokiravo. Galbūt tai išvis skirta ne man? Bet čia mano vardas. Kas žaidžia tokius žaidimus ir kas tas H?
Niekas man negalėjo šiuo metu tai paaiškinti.

-Ariele, mes paveluosim!-šuktelėjo mama.
-Tuoj.-griebtelėjusi taše, rašteli sugrūdau į nedidele kišenėle ir palikau betvarke kambarį. Grįžusi susitvarkysiu.

*

-Nepamiršk paskambinti kai baigsis pamokos.- perspėjo mama, kai lipau iš mašinos.
-Žinoma.-uždariau mašinos dureles ir neatsigrežiodama ėjau takeliu padengtu raudonais rudens lapais. Greit mano aštuonioliktas gimtadienis. Hayley nepraleis progos ir surengs milžiniška vakarėli, o tuo tarpu mano brolis lys jai į užpakali kaip vergas.

Hayley visada gaudavo vaikinų dėmesio, kitaip nei aš ji buvo gražuolė. Šokoladiniu akių, riškių skruostikauliu, putliomis lūpomis ir saulės išbučiuota, o tuo tarpu aš - žaliaakė, raudonplaukė, pabalusia oda lyg vampyrės.

Netrukus mane pasitiko mokykla. Pilkas pastatas, o nuo jo sklinda tokia niūri atmosfera, jog net dangus tampa pilkas. Tikras beprotnamis.

-Ariele! Čionai!- Hayley atkreipė visų dėmesi į mane ir ją, menkai šyptelėjus priejau drauge.
-Tu mane puikiausiai pažysti ir žinai, jog toks dėmesys man nepriimtinas.-piktai šnabždėjau jai, jog niekas kitas negirdėtu tik ji.
-Oh nebūk niurzga.-krizena ji.-Oh! Štai ir jis. -susižavėjus ji spoksojo į kažkokia persona, jog smalsumas mane privedė prie to, kad atsisukčiau.

Akimis lydėjau tvirta vaikino kūna, juodus rūbus ir plaukus, lyg anglis. Jo rudos akys skanavo visa mokyklos teritorija, o nuo kiekvieno jo judesio, merginos dramatiškai atsidūsdavo, kaip ir Hayley

Kuo jis įpatingas? Dar vienas turčiu vaikas.

-Ar tai tavo minėtasis Zayn?-paklausiau Hayley.

Lyg išgirdes mano žodžius, vaikinas atsisuko ir įsistebėjo į mane, mano akis. Nuo jo žvilgsnio, mano nugara nuėjo pagaugais. Jis bauginantis, o ir jo siela manau ne ką geresnė.

-Taip.-išlemeno ji.

-Šaunu. Gana spektaklio. Dar vienas turčius.-numojau ranka ir patraukiau mokyklos duru link, nors žinojau, jog jis eina man už nugaros.

Įejau į vidu ir patraukiau link savo spintelės.
Keista, jis atidarė spintele esančia šalia manęs. O ne! Negi jis priklausys mūsų klasėj?

-Labas, aš Zayn.-išgirdau jo kimu balsa. Turbūt mane pakartu kitos merginos, jei sužinotu, jog jis mane kalbina. Juk tai jų svajonė.

-Aš žinau kas tu.-pasukau galva į jį ir pasiemus likusias knygas, ją uždariau.-Visos žino.

-Ar pasakysi savo varda?-matyt kandus mano žodžiai jo neveikė. Puiku.

-Tau dėl jo teks pakovoti.-dirbtinai nusišypsojau ir patraukiau kolidorium link klasės, o su lyg kiekvienu žingsniu mane lydėjo skardus Zayn juokas priverčiantis mane susigūžti.