Klaidingas sprendimas (Hario Poterio fanfiction)

I skyrius: Prisiminimai

Senu keliuku, vedančiu į Londono priemiestį, dundėjo tamsiai mėlynas automobilis, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Smarkiai pliaupė rudens lietus, keliantis slogią nuotaiką. Po kelių akimirkų automobilis privažiavo prie didžiulio mūrinio namo, iš abiejų pusių juosiamo aukštos gyvatvorės. Kieme augo milžiniškas medis, po juo buvo prikritę keistos formos vaisių.

Trinktelėjo automobilio durelės ir pro siaurus vartelius įėjo dvi figūros. Netrukus Poterių namuose pasigirdo durų beldimas.

- Aš atidarysiu! - sušuko Haris Džinei, virtuvėje gaminančiai pietus, ir nuskubėjo prie durų. Vos pravėrus duris Hermiona puolė jam ant kaklo ir stipriai apkabino. Prieš akis gyvai iškilo prisiminimas kaip ji, maždaug prieš dešimt metų, bėga per Didžiąją salę tiesiai Hariui į glėbį. Tik dabar jis suprato, kaip buvo pasiilgęs šio jausmo ir tvirčiau suspaudė Hermioną, nė neketinančią jo paleisti.

- Sveikas, bičiuli, seniai nesimatėme, - pasisveikino Ronis, visą laiką stebėjęs šią sceną tarpduryje, ir paspaudė Hariui ranką.

- Eime vidun, pakaks šalti prie durų, - pakvietė Haris draugus užeiti. - Nekoks orelis, ką?

- Siaubingas, - pritarė Ronis ir pakabino savo bei Hermionos paltus ant grifo formos stovo. - Kelyje tikras pragaras, vos įmanoma matyti, kur važiuoji, lietus pila kaip iš kibiro ir taip jau ištisą savaitę. Bandžiau panaudoti Impervius kerus, tačiau jie nedaug padėjo. Jeigu tik turėčiau senąją Ford Anglia, nereikėtų taip vargti... Vis dar neįsivaizduoju, kaip tie žiobarai gali apsieiti be magijos.

Haris nusijuokė ir pasodino Ronį su Hermiona svetainėje prie stalo. Netrukus atskubėjo Džinė, nešina garuojančiais kepsniais.

- Kaip sekasi naujajame darbe Ministerijoje, Hermiona? - paklausė Džinė ir išdalino svečiams peilius ir šakutes.

- O, šis darbas puikus, visada troškau nuveikti kažką naudingo burtininkų pasauliui, - nusišypsojo Hermiona.

Jie pradėjo valgyti kepsnius ir kurį laiką girdėjosi tik tarškančių įrankių ir lėkščių keliamas garsas.

- Nežinojau, Džine, jog taip skaniai gamini, - pagyrė seserį Ronis, paragavęs patiekalo. - Tikrai paveldėjai motinos talentą.

- Neabejoju, jog ir Hermiona nuostabiai gamina, - tarė Džinė ir prisitraukusi dubenį įsidėjo didelį šaukštą salotų. - Beje, ar jau minėjau, kad Haris neseniai buvo paaukštintas? Dabar jis - Aurorų štabo vadovas, - po valandėlės prabilo Džinė ir meiliai apsivijo rankomis Harį. Jis nenoromis leido Džinei glostyti jo plaukus. Haris pastebėjo, kaip Ronis užraudo ir kažką neaiškiai sumurmėjo.

- Sveikinu, drauguži, tu to nusipelnei, - susiprotėjęs pasveikino draugą Ronis, kai Hermiona kumštelėjo jam į pašonę, ir atsistojęs paplojo Hariui per petį.

- Dėkui, Roni, - šiek tiek susigėdęs padėkojo Haris, mat jis niekada nemėgo pagyrų.

Greitai lėkštės su kepsniais ištuštėjo ir Džinė jas akimirksniu pripildė gardžiais naminiais skanėstais: pyragaičiais su sirupu, moliūgais ir obuoliais, spurgomis, šokoladiniais eklerais ir vaisiniais ledais.

- Girdėjau, jog Nevilis pradėjo dirbti Hogvartse herbologijos mokytoju, - prisikimšęs burną spurgų su uogiene kalbėjo Ronis.

- Nėra ko stebėtis, jis visada puikiai išmanė herbologiją. Profesorė Diegavirtė labai didžiuojasi, jog jos vietą pakeitė toks talentingas ir perspektyvus jaunuolis kaip Nevilis, - tarė Džinė.

Kalbos tęsėsi iki tol, kol laikrodis išmušė vienuoliktą valandą. Už lango jau karaliavo aklina tamsa, vienintelis šviesos šaltinis buvo žėrinčios lapkričio žvaigždės.

- Ilgokai užsisėdėjome, - nuo sočių valgių apsunkęs žiovavo Haris.

- Laikas važiuoti, ar ne, Hermiona? - paklausė Ronis ir atsistojęs iš kelnių kišenės išsitraukė mašinos raktelius.

- O taip, taip... - beveik snūduriuojanti pritarė Hermiona.

Visi pakilo iš savo vietų ir pristūmė kėdes. Haris lazdelės mostu uždegė šviesas koridoriuje. Ronis nuskubėjo į tualetą, o Džinė nuėjo tvarkytis virtuvėje. 

- Ačiū už puikų vakarą, - padėkojo Hermiona Hariui ir užsimetė ant rankos savo kailinį paltą.

- Nėra už ką, - nusišypsojo Haris. - Ar galiu? - paklausė, paimdamas iš jos apsiaustą. Hermiona tik šyptelėjo ir jis lėtai užvilko jai paltą. Jie susidūrė akimis ir valandėlę žiūrėjo į kits kitą.

- Hm, - kostelėjo Ronis, norėdamas įsiterpti. Hariui jo kosčiojimas priminė bjaurybę Ambridž, rupūžės fizionomija ir rožiniais apdarais. - Dėkui už šiltą priėmimą, drauguži, tikėkimės, jog vėl greitai pasimatysime. 

- Būtinai, - linktelėjo galva Haris ir jie paspaudė rankas. 

- Gero kelio, - šūktelėjo virtuvėje triūsianti Džinė.

- Iki pasimatymo, Džine, - atsiliepė Ronis ir jiedu su Hermiona išėjo į rudenišką žvarbą.

  ***  

Svečiams išvažiavus Poterių namuose vėl stojo tyla. Haris pasiėmė nuo spintelės "Magijos žinias" ir atsisėdęs virtuvėje pradėjo skaityti. Džinė vis dar tvarkėsi ir dėliojo indus į savo vietas. Galų gale ji bejėgiškai susmuko kėdėje šalia Hario ir padėjo galvą jam ant peties. Haris užvertė laikraštį ir padėjo į šalį. Pirmajame puslapyje mirgėjo keturių senučiukų burtininkų nuotrauka su antrašte "MAGIJOS MINISTERIJOS SKANDALAS". 

- Kas nors įdomaus? - paklausė Džinė.

- Visiškai nieko. Tik kažkokios dvi raganos nusiaubė "Kiaurą katilą" ir pavogė visas ugninės atsargas. Atrodo, jog "Magijos žinios" nebeturi apie ką rašyti. Kiekvieną savaitę vis tie patys kvaili straipsniai. Jiems reikėtų Ritos Nepasėdos pagalbos, jau ji tai tikrai visada turi idėjų.

Džinė nusijuokė ir pradėjo Harį maitinti nuo pietų likusiais šokoladiniais eklerais. 

- Tu išsitepei kremu, - tarė Haris ir nuvalė Džinės skruostą. Džinė atsidėkodama apdovanojo Harį bučiniu. Tačiau bučiuodamas ją Haris nebejautė tos aistros, to svaiginančio jausmo. Iš Džinės žvilgsnio jis suprato, jog ji jaučiasi taip pat ir jie atšlijo vienas nuo kito. Tuo metu laikrodis pradėjo mušti vidurnaktį.

- Labos nakties, - sumurmėjo Džinė ir atsistojusi išėjo iš virtuvės, palikdama Harį vieną.

***

Važiuodama namo Hermiona mąstė. Krūtinę slėgė sunkiai apibūdinamas jausmas, lyg kažkas būtų atėmęs dalelę jos sielos. Ji - talentinga Magijos ministerijos darbuotoja, burtų ir kerėjimo mokyklą baigusi geriausiais pažymiais ir laimingai ištekėjusi už geriausio draugo. Rodos, nėra priežasčių liūdėti, tačiau ar tokio gyvenimo ji visada troško? Niūrus oras tik dar labiau gadino nuotaiką ir ji nė nepajuto, kai jos skruostais lėtai ėmė riedėti ašaros.

- Kas tau? - susirūpinęs paklausė Ronis.

- Nieko, viskas gerai, tik kažkas įkrito į akį, - atsakė Hermiona ir atžagaria ranka nusibraukė nuo veido ašaras.

- Prie pietų stalo buvai labai tyli. Negaliu nepastebėti, jog kažkas negerai.

Ronis pasuko į atokią gatvelę, kurioje jie gyveno, ir Hermiona apsidžiaugė, galėdama išsisukti nuo atsakymo, nes po valandėlės jie įdardėjo į savo kiemą.

***

Tą naktį Hermiona nemiegojo, kankinama įvairiausių minčių. Tuo tarpu, kitame Londono pakraštyje, Haris taip pat negalėjo užmigti, nenustodamas galvoti apie praėjusią dieną.