|Snapchat| I [baigta]

Epilogas

|Snapchat|

Epilogas

Louis išsigando tokio Anna'os poelgio. Jis greitai čiupo raktelius ir važiavo link tos vietos kur jo manymu turėtų gyventi Annabellia. Vairavimas iki Annabellia'os namų užtruko. Jis važiavo geras dešimt minučių, jeigu nedaugiau. Vos įvažiavęs į kiemą jis sustabdė automobilį, užtraukė rankinį ir tekinas bėgo prie durų. Bandė jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos.

-Velniai griebtų!-nusikeikė Louis.
Jis paskambino į duris, palaukė kokią minutę, tada pradėjo duris trankyti. Nesulaukęs atsako Louis išlaužė duris.
-Annabellia!-sušuko jis.

Tyla. Spengianti tyla.
Louis apieškojo visus kambarius pirmame aukšte, deja, niekur Annabellia'os nebuvo. Tuomet jos suvokė, kad ji bus pasislėpus savo kambaryje.

-Koks aš durnas,-vėl nusikeikė Louis.
Užbėgęs taip pat išieškojo visus kambarius, deja, visų kambarių durys buvo atrakintos ir kambariuose nieko nebuvo, liko vienintelės durys, koridoriaus gale. Louis tekinas pasileido bėgti prie jų. Pribėgęs nulenkė durų rankeną žemyn, durys buvo užrakintos.

-Anna!-sušuko jis ir pradėjo trankyti duris.-Atidaryk!
Tyla. Vėl ta pati spengianti tyla.
-Anna, aš laušiu duris!-sušuko Louis.
Vėlgi tyla.

Ši tyla Louis'ui nepatiko. Jis su koja spirte išspyrė Annabellia'os kambario duris. Pačiame kambaryje nieko nebuvo. Lova buvo sujaukta, spintos ir stalčiai atidaryti, ant Anna'os stalo puikavosi atidarytas kompiuteris.

Staiga Louis išgirdo šniurkštelėjimą ir atsisuko ton pusėn iš kurios sklido šis garsas jis pamatė Annabellia'ą prisidėjusią britvutę prie savo riešo ir braukiančia nežinia kelintą kraujo liniją.
-Anna!-suriko Louis, jis buvo laimingas, kad Anna gyva, bet staiga jo nuotaika subjuro.-Ką tu darai?-išgąstingai paklausė jis.

-Aš niekam nerūpiu, man nėra tolko gyvent,-Anna darsyk sušniurkštė nosimi. Ji nuleido ranką, kurią pjaustėsi, o ranką, kurioje laikė britvutę paslėpė sau už nugaros.
-Tu niekam nerūpi? Nejuokauk,-dirbtinai suprunkštė Louis.-Tu rūpi man...

-Aš rūpiu tau? Ką tu čia išsigalvoji?-pakėlė balsą Annabellia.

-Tu supranti kiek žmonių tu skaudini tai darydama?!-pakėlė balsą ir Louis.-Matau, kad tu nesupranti, matau, kad tau visai vienodai šviečia. Tu žiūri į gyvenimą savo akimis, pažiūrėk nors sykį kitų. Kaip tu jaustumeisi jei nusižudytų tavo draugė? Gerai? Nemanau,-kalbėjo Louis. Annabellia nuleido akis. Louis atsikvėpė ir kalbėjo toliau.-Pati pagalvok kaip tu jaustumeisi, man pavyzdžiui visai ne pochuj ant tavo tokio elgesio, man tikrai ne pochuj ant gyvenimo, Dievas turi nutraukti tavo gyvenimą, o ne tu pati. Supranti mane ar ne?-Louis lengvai papurtė Annabellia'ą už pečių.
Annabellia sušniurkštė nosimi ir lėtai atsistojo, nuleido galvą ir žiūrėjo į savo pirštus.
Niekas nežino kas jai tuo metu užėjo, bet ji staiga pagriebė britvutę nuo žemės ir gan giliai ir skausmingai perrėžė su ja per savo riešą. Louis žiūrėjo pro langą, jis pat nesitikėjo tokio Annabellia'os poelgio, jis sureagavo tik tada kai išgirdo, kad Annabellia nukrito ant grindų. Be jokių gyvybės ženklų.
Jis dar kvietė greitąją, bet ir šiai atvažiavus gydytojai pasakė, kad Annabellia Wyller jau nebegyva.
Louis jautė jai tikrus jausmus, nors jie susipažino ir per socialinį tinklą, tai buvo tikra meilė iš Louis pusės, to nesuprato Annabellia, todėl viskas taip ir įvyko.
Neatlaikęs mylimosios žūties Louis taip pat nusižudė. Jį rado tėvai, pasikorusį savo kambaryje.
Dabar kai šviečia žvaigždės danguje, jūs galite pamatyti dvi žvaigždutes vieną prisiglaudusią prie kitos. Tai Louis apsikabinęs Annabellia'ą.