Nes taip turėjo būti...

#1 Pirma diena, kavinė, Harry

Beep beeeeppp beeeeepppp
Atsikėliau ir gan stipriai tėškiau žadintuvą į grindis. Įėjau į vonia.
Nubėgęs tušas ir suvelti plaukai rodė, kad vėl verkiau po siaubingos
asmeninės katastrofos. Kas atsitiko? Mirė mano ko ne tikras tėtis.
Achhh... Jis buvo vienas iš mieliausiu žmonių mano gyvenime. Buvo… Gan
sunku bus atsigauti. Aš jį tikrai labai mylėjau. Palindau po dušu ir
pasileidau gana vėsų vandenį, nes norėjau pilnai atsibudinti. Dabar
esu Londone. Aš čia studijuosiu psichologija. Po avarijos norėjau kuo
greičiau išvykti iš Lietuvos. Man tikrai buvo per daug sunku pakelti
savo mintis, jausmus. Tai tikrai skaudina. Po avarijos į ligoninę
atvažiavau pavėluotai. Daktaras sakė, kad jis buvo pabudęs ir paprašęs
jo pasakyti, jog myli mane ir, kad mano pavardė Payne. Dar padavė jo
užrašinę kuri pasirodė, jog yra mano. Tėčiui priskirtas daktaras buvo
jo buvęs draugas ir partneris. Jam taip pat buvo nežmoniškai skaudu.
Su skaudžiais prisiminimais ir tolesnio gyvenimo planais išlipau iš
dušo ir apsirišusi rankšluoščiu nusileidau į savo kambarį. Po
vakarydienos skrydžio buvau labai pavargusi todėl nė neišsipakavau
daiktų iš lagaminų. Iš jų nusičiupau baltą suknelę kadangi dabar
vasara. Laikas pradėti naują gyvenimą!
Autorės pov.
Luka palaužta. Jai sunku patikėti, kad yra nors vienas žmogus kuris ją
paguostu be jos “tėčio”. Ji neįsivaizduoja kaip klysta.
Lukos pov.
Užrakinau duris ir pasitaisius rankinę ant kairiojo peties žengiau
gatvėmis ieškodama kavinės. Ėjau nežinia kur, nes nieko čia nepažįstu,
bet bandžiau orientuotis, kad beeinant namo nepasiklįsčiau. Galiausia
priėjau jaukią kavinukę. Greičiau sakant kepyklėlę. Atidariau duris ir
patalpa užpildė skambutis, o mano smegenis- šviežios kavos ir bandelių
kvapas. Apsidairiau priėjusi perkystalį. Vaje, toks didelis
pasirinkimas! Kol aš bandžiau susigaudyt tarp didelės bandelių, tortų
ir bala žino ko iš už kampo išlindo senyva moteriškė su didele
šypsena.
-Ko norėsi,vaikeli?
-Manau kavos ir 2 bandeles su obuoliais,-išdėsčiau ir šyptelėjau
galiausiai susideliojusi savo mintis.
-Tuojau bus, beje gal norėtum pyrago su šokoladu kuris ką tik iškepė?
Kaip pirmajai atėjusiai duočiau paragaut nemokamai.
Porą sekundžių pagalvojusi linktelėjau. Moteriškė nuskubėjo į virtuvę
kol aš tuo tarpu prisėdau šalia lango esantį stalelį norėdama stebėti
aplinką. Netikėtai kepyklėlėje suskambėjo skambutis ir pro duris
išlindo garbanota galva...
 -Barbara!-sušuko, o apsidairęsir  pastebėjęs mane šyptelėjo. Iš už
prekystalio atskubėjo ta pati moteriškė tik šį kart su akiniais kurie
vos jai pamačius vaikinuką ar merginą iškart aprasojo.
-Harry? Čia tikrai tu?-galėtum sakyt suspigo ana, o aš sužnojau, jog
ši butybė pasirodo yra vaikinas.-O Dieve čia tikrai tu!
Jie apsikabino, o kai atsitraukė moteris drebančiais pirštais ėmė
vedžioti jo veido bruožus. Tikriausiai atrodžiau labai keistai, bet
tikrai buvau susidomėjusi tuo kas vyksta. Papurčius galvą nusisukau į
langą ir ėmiau stebėti gatvę.Už jos buvo ežeras prie kurio žaidė
šeimos su savo gyvūnėliais. Mano akį patraukė viena porelė kuri
tikriausiai buvo surengusi pikniką. Jie atrodė tikrai mielai. Pasukus
akis truputėlį dešiniau pastebėjau džipą su kuriuo tikriausiai ir
atvažiavo nepažystamasis Harry. Tikriausiai jis moteriškėlės giminė
arba koks dažnas klientas. Taip, tikriausiai taip ir bus.
-Panele, jūsų kava, bandelės ir gabalėlis pyrago,- tarė moteris ir
toliau tęsė pokalbį su lizdogalviu. Pasiėmiau savo maistą kuris tikrai
nuostabiai kvepėjo ir atsisėdau prie to paties stalelio . Girdėjau jų
pokalbį nors net nesistengiau kažką išgirsti. Po truputį kramtydama
bandelę naršiau telefone ieškodama darbo vasarai, o gal ir ilgesniam
laikui.Besiknisdama internete girdėjau  kaip dar kelis kartus nuskamba
skambutis ir užsidaro duris. Pakėlus akis pastebėjau kaip moteriškė
davus garbaniui kelias bandeles, puodelį kavos paprašė jo palaukt kol
aptarnaus kitus klientus. Vaikinas nuskanavo horizontą ir sustabdęs
savo žvilgsnį prie manęs ėmė artėti.
-Labas,- šyptelėjo jis.-Galiu prisėst?
-Prašau,-pasižiūrėjau į jį.-Vis vien greitu metu išeinu.
-Ow. Aš Harry,- ištiesė man ranka jis. Mano žvilgsnis užsifiksavo ties
ja. Jei būčiau buvus Lietuvoje tikriausiai būčiau pašnairavusi, bet
dabar tikriausiai reikia ieškotis pažinčių. Paspaudžiau jam ranka ir
tariau.
-Luka. Nesenai čia atsikėliau iš Lietuvos jei tokia žinai. Iš esmės
randuos čia nuo vakar, bet nemanau, kad tai tau įdomu,- tyliai
suprunkščiau.
-Tiesa sakant- ne,- vėl ta šypsena. O gad.- Tikriausiai ieškai naujų
pažinčių, huh?
-Tik dėl to aš  tau ranką paspaudžiau,- šyptelėjau.- O tu? Kiek
pastebėjau- vietinis?
-Galima sakyti. Tik aš nežinau ar šiam mieste turiu vieta...
- Nu kam taip liūdnai iškarto?- paklausiau.- Bent jau žinai iš kur
labai skanių bandelių gaut.
Vaikinas nusijuokė ir papurtė savo garbanas.
-Būtinai tai perduosiu savo močiutei,- šyptelėjo jis tuo pat metu kaip
aš pabaigiau savo vieną bandelę ir pyrago gabaliuką.
-Manau eisiu,- atsistojau ir nusišypsojusi nupėdinau išėjimo link
tačiau Harry mane prisivijo.
-Palauk. Galiu gauti tavo numerį?
Apsimečiau, kad galvoju, bet jau buvau nusprendusi.
-Ne. Jei ateisi ryt čia maždaug šiuo laiku tai gal ir gausi,-
parodžiau liežuvi.- Žinau gal keistai skamba, bet aš nenoriu duoti
numerio žmogui kurio gerai  nepažystu net jei jis pirmas žmogus su
kuriuo normaliai kalbuos nepažįstamoj šalį.
Jis linktelėjo galva parodydamas, kad supranta. Harry man pamojavo, o
aš atsakiau jam šypsena ir nubėgau namo. Dabar kai spėjau apžiūrėti jo
viedą jis man kažką primena. Labai tikiuosi jis ryt ateis.

807 žodžiai. Tikiuos patiks :)