Nes taip turėjo būti...

#3 Servisas, Darbo pasiūlimas.

- Ką? Jūs pataisysit jį tik per dvi savaites? Kodėl?
- Šiuo metu turime begale darbo. Prašau supraskite ir mus panele.
Visa susinervinusi išėjau iš kompiuterių serviso. Pasirodo jis visai
šalia mano namų. Pradėjus judėt gyvenamosios vietos link sustojau prie
muzikos parduotuvės. Vitrinose buvo tvarkingai sudėlioti kompaktai, o
šalia pastatytas plokštelių grotuvas, bet ne tai patraukė mano dėmesį.
Tiesiai prieš mano nosį buvo skelbimas dėl darbo. Nervingai
patrypčiojus vietoj atidariau duris ir tiesiu taikymu nuėjau iki kasos
už kurios stovėjo mielas vaikinas.
- Sveika atvykusi į ,,Garsų Pasaulį,,. Jei kažko ner...
- Sveikas, aš dėl darbo,- pertraukiau jį ir šyptelėjau.
- Sek mane,- nepasimetė vaikinukas ir pradėjo eiti į parduotuvės
gilumą.- Štai šios durys. Mano bosas nėra piktas, bet stenkis jo
neperktraukt. CV tikiuos turi?
- Taip turiu ir ačiū už patarimus. Lieku skolinga.
Jis mielai šyptelėjo:
- Sėkmės.
Patuksenau ir išgirdus tylų ,,prašau,, pravėriau duris. Kabinete
sėdėjo du žmonės. Vienas su pražilusia barzdele, o kitam vos ne vos
pradėjusia dygti. Bebarzdis, gana gražaus atspalvio blondiniškų plaukų
savininkas, atsistojo ir pasiūlė man prisėsti kol jie pabaigs
kalbėtis. Aš tai ir padariau. Aišku pasitelkiau savo aktorystę ir
vaidinau tą kuri nebijo nieko, nes visai neturėjau noro atrodyti kaip
drebulės lapas. Tai nebūtų padėję šioje situacijoje. Po kelių minučių
bebarzdis atsistojo apsikabino senuką:
- Iki susitikimo, Mark.
- Iki, iki Niall,- šyptelėjo šios krautuvėlės savininkas ir atsisuko į
mane.- Taigi, panele, ko norėjote?
- Aš dėl darbo, sere,- tai sakydama atkišau jam savo CV.
- Aišku,- senis murmėjo po nosimi kol skaitė smulkiom raidytėm
aprašytą mano gyvenimą.- Yra viena problema, panele, jūs...
- Neparašyta kur aš mokiausi anksčiau vienuoliktos klasės,-
pertraukiau jį ir iškart pasigailėjau, nes gavau rūstų žvilgsnį.-
Atsiprašau, kad jus pertraukiau, sere.
- Mhm, o kodėl taip?
- Man nuo šešiolikos atminties sutrikimas. Iš esmės turiu Anglijos
pilietybę, bet nuo šešiolikos iki praeitos savaitės gyvenau Lietuvoje.
- Tai čia Azijoj kažkur?- paklausė jis, o aš nesusilaikius nusijuokiau.
- Ne čia netoli Vokietijos.
- Ai aišku, panele,- jis ir vėl įnyko skaityt.- Oho, studijuosit
psichologija ir stipendija tokia didelė?
Pasimečiau, nes nežinojau ar atsakyt, bet jo akys pasisuko link manęs,
todėl palinksėjau galvą.
- Gerai, o dabar užduosiu porą klausimų. Sutinkat?
Linktelėjau.
-Mhm, kodėl norit dirbti šį darbą?- paklausė jis manęs.
- Dievinu muzika, o čia ateina žmonės kurie taip pat ją myli, todėl
manau man čia tikrai patiks dirbti. Man patinka kaip išgirdus dainą
žmonės pradeda šokti ar tampa laimingesni, tai gerina atmosfera
aplink. Plius aišku man reikia kažkiek pinigų pragyvenimui,- nervingai
šyptelėjau prisiminus, jog tai nėra pati geriausia tema kalbėt.
- Gerai,- suvirškinęs visą informaciją tarė viršininkas.- O kodėl tu
gali dirbti pas mane?
- Mėgstu tvarkytis, o klientam patinka kai viskas išdėliota
tvarkingai. Esu draugiška, greitai ir efektyviai vykdau pavestas
užduotis. Tada...,- norėjau tęsti, bet senukas mane pertraukė.
- Šešios dienos per savaitę, darbo diena prasideda devintą, nors
atsidarom dešimtą, pasibaigia ketvirtą po piet. Pirmą pietų pertrauka
pusvalandžiui. Mokėsiu septynis šimtus šį mėnesį. Jei viskas ką tu man
ką tik pasakei tiesa, pakelsiu alga šimtu svaru. Tinka?
- Taip,- palinksėjau galvą.- Netgi labai.
- Gerai, tu priimta. Ryt būk čia su pasu devinta.
- O kuri man laisva?
- Sekmadienis.
- Aišku, ačiū,- atsiėmiau CV ir pasisukau durų link, kai mane sustabdė
boso balsas.
- Beje, kaip man į jus kreiptis?
- Emily, sere,- pasakiau nepagalvojus. Nu ir iš kur aš gausiu pasą su
Payne pavarde?
- Gerai, iki susimatymo.
Išėjus iš viršininko kabineto tiesiu taikimu nupėdinau pas vaikinuką
kuris man padėjo. Jis manęs nematė, todėl aš greitai atsukau jį į save
ir apkabinau , bei pabučiavau į skruostą. Jis buvo labai pasimetęs,
bet atsitokėjęs šyptelėjo:
- Tai kaip supratau darbą gavai.
Linksmai palinksėjau.
- Lieku labai skolinga. Beje kada tu nedirbi?
- Pirmadienį, antradienį ir trečiadienį,- šyptelėjo jis.- Tomis
dienomis prižiūriu savo brolio dukryte.
- Ou, o manęs nebus tik sekmadieniais.
- Žinau,- šyptelėjo jis.- Čia dar dirba tokia miela mergina Jade. Ji
dirbs su tavim tada kada manęs nebus ir sekmadieniais šiaip ji dirba,
bet jos draugai grįžo į miestą, o mūsų bosas jos draugo tėvas tai davė
laisvadienį.
- Ou,- bandžiau susigaudyt.- Kada tu baigi darbą?
- Po valandos, o ką?
- Gal galėsi aprodyt kažkiek rajoną? Jei aišku nesunku.
- Žinoma, bet kur tu būsi visą valandą?
- Grįšiu namo, gyvenu netoli nuo čia,- pasakiau ir pradėjau kuistis
rankinėj ieškodama užrašų knygelės. Galiausia radus ją, greitai
užrašiau savo numerį ir adresą bei padaviau vaikinui.- Jei vėluosiu ir
ateičiai.
Jis perplėšė lapelį per pus, nes jis buvo gana didelis, o su mano
raštu informacijai sutalpinti neprireikė nė ketvirtadalio, ir užrašė
tą patį ką parašiau aš.
- Štai,- padavė jis man lapelį, o aš pamojavus išėjau iš
parduotuvėlės. Užsižiopsojus į vaikinuką prie kasos įsimūrijau tiesiai
į kažkieno krutinę ir žengtelėjusi atgal drėbiausi ant žemės taip
išversdama visą savo rankinės turinį ant grindų. Susierzinusi pakėliau
akis aukštyn ir savo nuostabai sutikau to pačio bebarzdžio švelniai
mėlynas akis.
- Atleisk nepastebėjau,- šyptelėjo jis. Pastebėjęs daiktus, gulinčius
ant grindų, jis pasilenkė ir pradėjo juos rinkti ir dėti į rankinę. Aš
neatsilikau nors manyje krebždėjo noras tiesiog spogsoti į aną
gražuoliuką. Galiausia ant žemės liko vienas daiktas - užrašų knygelė.
Jis ją pakėlė ir jau norėjo dėti į rankinę, bet iš jos iškrito
kažkokia knygutė. Greitai ją pakėliau, atverčiau ir aiktelėjau
supratus, jog tai mano pasas kuris darytas prieš man netenkant
atminties. Greitai permečiau viską akimis ir supratau - mano vardas
Emily Payne.

Wop wop. 846 žodžiai.