23:45

I

Jau du mėnesius gyvenu Niujorke.
- Lukai, ar jau baigiai šiandienai savo darbą? Norėtum eiti su mumis pavakarieniauti?
- Ne ačiū, mano vakarienė namuose...
- Tu turėtum daugiau valgyti mieste.
- Vaikinai, šiandien gerai padirbėta!
- Pakvietei Luką? Jis tikrai neeis.
- Jis ir mažai kalba, tiesa? Nors jis yra gan mielas. Juodi plaukai ir akiniai.
- Ehh...
Tai keistas dalykas.
- Jis kažkoks...
- Atsiskyręs ir ne bendraujantis? Taip, jis toks.
Kodėl bendraujantys žmonės mėgsta valgyti mieste?
Jau du mėnesiai kaip gyvenu Niujorke. Niujorkas irgi turi savo gerų pliusų. Galių žiūrėti naujausius filmus, kai jie tik būna išleisti. Eidamas iš darbo galių užsukti į knygyną.
Noriu greičiau grįžti namo ir skaityti naujausias knygas ir žiūrėti filmus, kuriuos įsirašiau.
Jau du mėnesiai Niujorke. Čia yra vienas paslaptingas dalykas. Aš pradėjau matyti vaiduoklius. "Ji" niekada nepalieka šio pėsčiųjų tilto, tartum "ji" čia gyventų.
Sprendžiant iš jos išvaizdos ji atrodo kaip kiekvienas normalus žmogus. Nieko blogo nenutiks jei ji tiesiog čia stovės. Kol ją ignoruosiu....
Į kažką netikėtai atsitrenkiau ir išpyliau visą maišelio turinį.
- Atleisk, ar tau viskas gerai? Aš jas tau surinksiu, - praeivė pasilenkė ir pradėjo rinkti mano knygas.
- Ne, viskas gerai. Prašau tiesiog palikite jas čia, - ji atsistojo ir nuėjo.
Akies kampučiu pamačiau paduodama knygą.
- Ah, atsiprašau.
- Um... Prašau.
Tai buvo ji.. Mergina kuri visada stovi ant šio tilto.
J-j-ji prabilo...
- Atsiprašau, - surikau ir nulėkiau namo. Grįžęs greitai užtrenkiau duris.
Ar tai buvo gerai? Aš girdėjau, kad su vaiduokliais kalbėti yra blogai. Aš netgi nekalbu su tikrais žmonėmis, bet kalbu su vaiduokliu. Tai buvo šiek tiek įtempta.
Pradėjau žiūrėti „Lozariaus efektą". Pala! Tai negerai. Aš visiškai negaliu susikoncentruoti. Nors šis filmas turėtų būti labai įdomus.
Aš pradėjau snūsti, mano mintyse iškilo besišypsančios moters veidas, mes kalbėjomes. "-Lukai" "Lukai" "Tai ne..." "Tai turi būti." "Tik mažas nesusipratimas iš mano pusės."
- Tai tik...mažas...nesusipratimas. Ir tiek.
Tai būtų nepriimtina, jei aš mirčiau per tokį nedidelį nesusipratimą.
Kažkas netikėtai paskambino į duris.
- Aš užsnūdau. Kiek dabar valandų?
Kažkas labai nekantrus, nes vis skambina į duris.
- Ateinu!
- Taip? - pravėręs duris pažvelgiu į tą žmogų.
- Labas vakaras, - linksmai taria ji.
Tai vaiduoklis! Greitai užtrenkiu duris, bet ji jas per prievartą atidaro.
- Pala!!
- Kodėl tu skambini į duris taip natūraliai?! Ar tu ignoruoji visas teorijas apie vaiduoklių egzistavimą?!
- Tai! - ji įkiša į tarpdurį mano knygą. - Aš atėjau pristatyti, tai ką tu pametei.
- Huh..? Ah.. Nauja dalis.. Labai tau ačiū.
- Man labai smagu, kad aš tau ją perdaviau, - ji vis kalba su šypsena veide.
- Ką tų darai, kalbiesi su savimi? - klausia iš gretimo buto išlindęs kaimynas.
Su savimi... Žvilgtelėjau į šalimais stovinčią merginą ir prisiminiau, kad jos niekas kitas nemato tik aš.
- Atsiprašau už sutrukdymą!!!
Greitai pagriebiau ją už rankos ir įsitempiau į kambarį.
- Tai ką tu čia veiki?
-Aš galvojau atnešti tau knygą, taigi aš tave sekiau, bet tu buvai per greitas, ir kai aš galvojau, kad tave prisivijau, tu įėjai į savo butą. Aš slampinėjau lauke ir galvojau ką daryti, bet tada aš nusprendžiau, kad bus gerai jei aš tiesiog paskambinsiu į duris.
Nesitikėjau, kad ji man duos tinkamą atsakymą.
- Jau senokai kalbėjau su žmogumi. Niekas negali manęs matyti.
Huh? Ar aš tada pagriebiau ją už rankos? Bet ji man atnešė knygą...
- Dar kartą, ačiū tau.
Fizinis vaiduoklis?
- Žinoma, nėra už ką.
Ji keistai šypsosi. Gal ji dar ko nors nori?
- Ar yra dar kas nors?
- Jau senokai kalbėjau su žmogumi.
- Aš tai jau girdėjau seniau. Um... Aš rytoj turiu rytinę pamainą, taigi...
- Ak, nekreipk į mane dėmesio! Tu tiesiog gali eiti miegoti, žinai tai? - ji vis nenustoja šypsotis, gal dėl to, kad ji nuoširdi?
- Tai juokinga...
- Jei tai bėda ir nori, kad tau netrukdyčiau, aš galiu sedėti ant tualeto.
- Prašau, nustok.
- Ar vonioje..?
- Supratau. Koks skirtumas. Viskas bus gerai. Tu gali pasilikti.
- Valio! - nesitikėjau, kad ji taip apsidžiaugs leidimu pasilikti. Bet gal vienatvė taip veikia žmogų?
- Aš - Elija.
Jau du mėnesiai Niujorke.
- Lukas...
Ir nuo šiandien vaiduoklis pradėjo gyventi mano kambaryje.