Pirmas skyrius

36 3 0
                                    

Stovėjau po aukštu mokyklos ąžuolu ir žvelgiau į merginą, kuri išėjo pro paradines duris. Jos šviesiai nudažytus plaukų galus slėpė haki spalvos šalikas, kurį Ji aplink savo kaklą apsisukdavo net tris kartus, kairėje ausyje blizgėjo šeši sidabriniai auskarai ir mėlynos akys žvelgė tiesiai prieš save. Jos lūpos buvo pateptos arbūziniu vazelinu, o blakstienos tik šiek tiek perbrauktos tušu. Kelios plaukų sruogos krito Jai ant akių, bet papūtus vėjui jos pasitraukdavo atidengdamos Jos nustabias akis. Ji ėjo pirštinuotas rankas susigrūdusi į juodos striukės kišenes ir nosį paslėpusi šalike. Jos žingsniai buvo tvirti ir Ji žinojo kur einanti. Jos kojos buvo aptrauktos tamsiais džinsais ir džinsų galai buvo šiek tiek atraityti ir taip matėsi Jos juodos kojinės. Ji avėjo juodus kedus, nepaisant to, jog dabar buvo žiema ir aplink buvo daug sniego. Gal dėl to Ji mane taip pakerėjo, bet žinau, kad niekada Jos neturėsiu. Ji per daug tyra man.
- Zayn, nesnausk,- nusijuokė Edward ir pasekęs mano žvilgsniu išsišiepė viską suprasdama.
- Tu tik pažvelk į Ją,- atsidusau ir nervingai perbraukiau per savo juodus plaukus, taip juos dar labiau suveldamas.
- Juk tu žinai, kad niekada negalėsi Jos turėti,- Jis nusijuokė ir patapšnojęs man per petį apsisuko ir nuėjo savais keliais. Likau stovėti toje pačioje vietoje ir žvelgiau į nutolstančią Jos nugarą. Ji nepaprasta ir sugeba vien žvilgsniu mane pasiduoti to net nesuprasdama. Tai Ji - Aliaska.

...

Muzikos pamoka - turbūt pats nuobodžiausias dalykas, koks tik gali būti, bet matant Ją dainuojančią ir besišypsnčią, norisi čia pasilikti kuo ilgiau ir tiesiog stebėti Ją. Jos akis, judančias lūpas ir mažą šypseną, kuri žaidžia Jos lūpose.
Susikaupęs sėdėjau klasės gale ir pieštuku per popierių braukiau piešdamas Jos nuostabius veido kontūrus. Ji sėdėjo šonu, tad laisvai mačiau Jos riestą nosytę ir putlias lūpas, kurios judėjo kalbant su savo drauge Demetria.
Pasibaigus pamokai Aliaska pakilo iš savo vietos ir į kuprinę susikrovė savo knygas. Kol, tuo tarpu, dauguma merginų savo daiktus nešdavosi rankinėse, Ji to nedarė ir į mokyklą ėjo su juodą kuprine. Ji buvo visiškai kitokia, negu kitos.
Išėjus Jai iš klasės sekiau paskui. Maniau, kad Ji patrauks link savo spintelės, bet Jai nuėjus į visai priešingą pusę susiraukiau, bet nenustojau sekęs. Ji priėjus garso įrašo studijos duris trumpam sustojo ir atsigręžė įsitikinti, ar niekas Jos neseka. Net nustebau, kaip man pavyko pasislėpti ir neįkliūti kaip tik tuo metu, kai Ją akivaizdžiai seku.
Jai pravėrus medines duris ir pradingus už jų, lėtai prisėlinau arčiau ir pro langelį duryse mačiau, kaip Ji numeta kuprinę į kampą ir kažką nuspaudusi milžiniškoje aparatūroje nueina į kitą patalpą prie mikrofono. Jai užsidėjus ausines tyliai pravėriau duris ir atsitūpęs, kaip ančiukas, įėjau į patalpą ir po savęs uždariau duris. Visomis keturiomis priropojau arčiau taip, kad geriau Ją matyčiau, bet dar taip, kad Ji manęs nematytų.
Ji įsipatogino ant aukštos kėdės ir pradėjo dainuoti. Jos balsas buvo aksominis ir negalėjau atsigrožėti Jos ramiu veidu ir judančiomis lūpomis, Jai išdainuojant kiekvieną natą tobulai. Kai Ji užsimerkė, godžiai nužvelgiau Jos šiek tiek praviras lūpas ir ant akių užkritusius plaukus. Ji sudrėkino savo lūpas jas pasilaižydama ir patrynė jas tarpusavyje, lyg būtų buvus pasidažiusi. Jai tikdavo, kai rausvu vazelinu perbraukdavo per savo lūpas, bet Jos natūralus lūpų raudonis Jai tiko dar labiau. Vieną akimirką pagavau save begalvojant, kaip įsisiurbiu Jai į lūpas, bet tuoj pat nusipurtau suprasdamas, jog niekada taip nenutiks, kad ir kaip to norėčiau. Norėčiau Ją apkabinti ir niekada nepaleisti iš savo glėbio.
Iš kuprinės išsitraukiau tą patį baltą popieriaus lapą, kuriame piešiau nuostabius veido bruožus ir pasiėmęs pieštuką ėmiausi pabaiginėti piešinį. Bijojai Jai jį padovanoti akis į akį, tad nusprendžiau tiesiog jį įdėti į Jos kuprinę.
Pabaigęs piešinį ir pasirašęs papraščiausia ,,Z" raide perlenkiu lapą pusiau ir priropojęs prie Jos kuprinės įdėjau jį ten. Šiuo gestu aš nenorėjau pelnyti Jos dėmesio, tiesiog norėjau, kad Ji šypsotūsi dar plačiau ir kad Jos akys blisgėtų iš laimės. Žinau, gal Ji mane palaikys kokiu nors maniaku ar sociopatu, bet man vis vien. Aš trokštu Ją padaryti laimingą, jik negaliu sau leisti per daug priartėti prie Jos.
Užtraukęs Jos kuprinę susirinkau savo daiktus ir taip pat tyliai, kai ir atėjau, išėjau iš garso įrašų studijos švelniai uždarydamas duris. Atsitiesęs nusivaliau juodus džinsus, kurie buvo murzini nuo ropojimo. Persimetęs kuprinę per petį patraukiau link savo spintelęs ir ją priėjęs apsivilkau savo striukę ir užtrenkęs metalines dureles išėjau iš mokyklos. Ironiška, bet aš čia esu uždarytas vien dėl to, jog kelis kartus pasilikau antriems metams dėl prastų pažymių ir dažnų muštynių. Būtų mane išmetę, bet kadangi, mokyklos direktorius yra mano tėvas, tad aš vis dar čia, bet gerai bent tai, kad galiu nuolatos matyti mėlynas Aliaskos akis.
Priėjus prie savo juodos Audi įsėdau į vidų ir užvedęs variklį išsukau iš mokyklos stovėjimo aikštelės. Dauguma žmonių sėdėjo septintoje pamokoje, ar jau grįžinėjo namo, tad žmonių aplinkui nebuvo daug.
Nuvažiavau į artimiausią barą ir pasistatęs automobilį netoli jo durų įėjau į vidų. Čia smirdėjo pigiu alumi, bet degtinė čia buvo tikrai gera. Priėjus prie baro sutikau jaunos barmenės žvilgsnį, kuri mane tiesiog nurenginėjo akimis. Ignoruodamas įkyrų Jos žvilgsnį parodau savo asmens tapatybės kortelę ir paprašiau, kad mane įleistų pas seną diedą vardu Logan. Aš Jam dirbu jau antrus metus, bet man vis dar reikia įtikinti, jog tai rimtai aš, kad patekčiau vidun. Gavęs leidimą patraukiau link sunkių, metalinių durų ir jas atidarė stambus apsauginis. Praėjau pro Jį net nepasisveikinęs ir atsidūriau senio Logan teritorijoje. Įsiveržiau pro medines duris ir pamatęs Jį nemaloniai nusišypsojau.
- Zayn,- Jis pikdžiugiškai išsišiepė ir atsilošė savo boso kėdėje.
- Turi man darbo?- Paklausiau žvelgdamas į Jo šlykštų veidą.
- Taip. Turiu tau įpatingą darbą.- Jis nusijuokė ir atidaręs stalčių ištraukė raudoną aplanką su kažkokios merginos vardu. Jis man jį ištiesė nenustodamas šypsotis. Paėmiau Jį į rankas ir pamatęs merginos vardą užsinorėjau Jam trenkti taip, kad daugiau nebeatsikeltų.
- Aliaska Still?- Sušunku ir kumščiu trenkiu į Jo stalą. - Juk žinai, kad Ji tik abiturientė,- tariau vos tvardydamasis, kad nenudėčiau Jo.
- Juk aš sakiau, kad tai ypatingas darbas,- Jis nusikvatojo ir laimingas susinėrė rankas ant savo didelio pilvo.
Negalėjau patikėti, jog turėsiu pagrobti ir atiduoti į kekšyną nekaltą merginą ir dar tą, kurios šypsena man neleidžia tapti tuo monstu, kuriuo esu dabar.

-Mia

You've reached the end of published parts.

⏰ Last updated: Feb 01, 2016 ⏰

Add this story to your Library to get notified about new parts!

Aliaska//lietuviškaWhere stories live. Discover now