Laiškanešys ✔ | Louis Tomlinson

Chapter One: The Accident

Namas buvo pripildytas nuoširdaus septynerių metų mergaitės juoko. Jos brolis, dvidešimt dviejų metų Louis, žaidė su ja sukdamasis aplinkui kuklaus namo viduje, o jų motina lygindama drabužius nuoširdžiai šypsojosi. Jie buvo maža šeima. Tėvas, kai gimė mažoji Emily, paliko juos, kad galėtų sudurti galą su galu. Ši šeima nebuvo puiki, tačiau jie buvo laimingi turėdami vienas kitą. Louis turėjo mesti mokyklą, kad galėtų pradėti dirbti ir padėti savo motinai. Jis mylėjo savo mamą ir mažąją sesutę iš visos širdies, ir darė viską, kad jų gyvenimas būtų geresnis. Louis tapo šeimos galva sulaukęs penkiolikos ir jam sekėsi puikiai. Jie buvo laimingi net neturėjo daug pinigų.

„Nuleisk mane žemyn!" Emily pasakė vis dar juokdamasi.

„Oh, tu nenori skraidyti kaip mažas angeliukas?" Louis paklausė vis dar laikydamas ją pakėlęs ir sukdamas aplink. „Aš maniau, kad tu nori skristi."

„Aš apsvaigusi!" Ji nusijuokė ir Louis nuleidęs ant žemės, ją stipriai apkabino.

„Gerai, skraidymo pamokos baigėsi, nes tau reikia padaryti namų darbus." Jis pasakė jai ir pavėlęs plaukus pažiūrėjo į akis.

„Bet namų darbai taip nuobodu! Tu niekada nedarai namų darbų." Ji patempė lūpą, o jis nusijuokė.

„Tai dėl to, jog aš dirbu dabar, vos nepamiršau.. Aš turiu eiti. Būk gera mergaitė." Jis pasilenkė, kad pabučiuotų Emily į kaktą.

„Grįžk namo anksti." Emily prašė jo, tačiau jis tik nusišypsojo, nieko nežadėdamas.

Louis turėjo darbą užkandinėje ir dirbdavo iki vėlaus vakaro, bet po to jis neidavo namo, jis turėjo kitų planų.

Jis atsistojo ir atsisveikino su mama, kuri prašė jo būti atsargiam. Ji žinojo kokius planus turi jis, kai baigs darbą užkandinėje, tačiau nieko neužsiminė apie tai garsiai, kad Emily jų neišgirstų.

„Man viskas bus gerai, mama. Nesijaudink." Jis pažadėjo su didelia šypsena veide, prieš pabučiuodamas jos skruostą ir palikdamas namus, sugriebęs raktus ir savo džinsinį švarkelį. Šalmas buvo paruoštas, todėl jis tik užšoko ant savo motociklo ir nuvažiavo į užkandinę, pasiruošęs dirbti visą dieną.

xxx

Jo darbas buvo baigtas ir jis buvo toks išsekęs, tačiau jis turėjo eiti kai kur kitur, kur visi jo draugai laukė jo. Ne vienas iš šių vaikinų žinojo jį iš mokyklos, jie buvo tik žmonės sutikę jį vieną naktį, kai jis išbėgo užvaldytas visų pareigų kurias turėjo, jis buvo beviltiškas, nes matė savo motiną verkiančią. Jis tiesiog bėgo per lietų, šaukdamas, kai grupė baikerių jį rado. Tą naktį, jis manė, kad tuoj mirs, kad jie jį nužudys ar kažkas panašaus, bet neįtikėtinai, jie padėjo jam ir priėmė į savo grupę.

Jis tiek daug mokėsi iš jų apie motociklus ir jie padėjo jam, susitvarkyti savąjį. Jie mokė jį, važinėtis vieną, ir jie papasakojo Louis apie naktines lenktynes, kur jis galėtų užsidirbti truputį daugiau pinigų. Jie tapo Louis kita šeima.

Taigi, po savo darbo jis visada vykdavo pas juos. Jis mylėjo savo šeimą ir ji jam buvo visas jo gyvenimas, bet tai buvo taip malonu atvažiuoti čia ir pamiršti apie visą savo atsakomybę nors trumpam, nors porai valandų. Po visko, jis vistiek būdavo dvidešimt dviejų metų vurykas; jis buvo toks jaunas. Ir adrenalinas važinėjant naktį, kai visi būdavo savo namuose, neturėjo lygių.

Jis įstojo penkiolikos ir grupė jį sveikino, jis atsistojo šalia Scott, vyruko kuris buvo Louis kaip tėvas. Jis tikėjo, kad yra Scott sūnus.

„Kaip praėjo tavo diena, sūnau?" Jis paklausė Louis apkabindamas šiurkščiai, prieš tai leidęs jam eiti.

„Ilga." Mėlynakis vaikinas atsakė patrūkčiodamas pečiais. „Turtingi vaikai mane nervina."

„Jie visus nervina, Louis. Jie kaip bėda." Scott pasakė giliu juoku. „Kad ir kaip ten būtų, mes turime gerų naujienų. Šiąnakt vyks lenktynės ir tu gali užsidirbti gerą sumą pinigų. Esu įsitikinę, tavo motinai jų reikia."

„Emily reikia naujų batų, dabartiniai suplyšę." Louis pripažino. Scott vienintelis iš grupės žinojo apie Louis pinigų stygių šeimoje.

„Tad, tu rytoj juos nupirksi, sūnau."

Po to, jie išjudėjo lenktynių vietos link. Louis buvo įsitikinęs; jis buvo geras motociklininkas. Jis mokėsi viską iš Scott ir buvo geriausias.

„Pasiruošęs pralaimėjimui, mielas berniuk?" Kinas pradėjo tyčiotis. Louis nieko nesakė, net nesumirksėjo. „Kas? Mamytė neleido šnekėti su nepažįstamais?" Senio juokas pasigirdo, ir jis pavartė akis.

„Ne, tiesiog nešvaistau savo laiko, šnekėdamas su besmegeniais idiotais." Jis pavažiavo į priekį susifokusuodamas į merginą, kuri ruošėsi duoti startą.

„Aš laimėsiu šiąnakt." Kino balsas vėl pasiekė Louis ausis. Jis pavartė akis.

Pistoletui iššovus Louis buvo išsiveržęs priekyje, užnugaryje palikęs Kiną. Tai ir buvo, kas darė Louis išskirtinį; jo greitas ir netikėtas startas. Bet Kinas buvo geras, labai geras, jis turėjo didelį ir greitą motociklą, priešingai nei Louis. Kad ir kaip ten bebūtų, Louis vistiek laimėdavo lenktynes savo pranašumu.

Jis galėjo matyti, kaip Kinas vis artėja ir artėja, o jo motociklas nebegalėjo važiuoti greičiau. Bet to turi užtekti, dėl Emily, to privalo užtekti.

Bet to neužteko. Kinas aplenkė jį ir ne tik, jis pradėjo atakuoti Louis. Kino motociklas didesnis nei Louis, ir jis trankėsi į Louis vėl ir vėl, gąsdindamas jį. Mėlynakis vaikinas bandė išlaikyti pusiausvyrą, jis kovojo iš visų jėgų, bet akimirką kai Kinas prispaudė jo koją nulėmė viską, jis pralaimėjo.

Klausimas po kelių sekundžių, Louis motociklas buvo ant jo, vilkdamas jį per asfaltą, laužydamas visus jo kaulus. Atrodė, kad tai niekada nesibaigs, kad tai niekada nesustos, bet tai baigėsi, pagaliau tai baigėsi ir Louis išliko gyvas.. Vos. Jis daugiau niekada nejautė savo kūno, bet buvo sąmoningas, jis galėjo matytį Kiną lekiantį už kelių metrų nuo jo į priekį be jokio išgąsčio. Louis niekada nebebuvo išsigandęs, jis nejautė nieko.

Jis pajudėjo, ar jis tiesiog bandė judėti ir viskas ką jis jautė, tai žiaurų skausmą. Jis rėkė taip, lyg atrodė niekada nebūtų šaukęs. Baisiomis kančiomis jis pažvelgė į savo kūną. Dalis jo motociklo buvo jo kūne, per liemenį. Kraujas nenumalšinamai tekėjo.  

Bet tai nebuvo blogiausia. Tai nebuvo viskas.

Jis taip pat matė, jog benzino bakas prakiuro ir benzinas buvo aplink jo kūną. Tai nebuvo gerai, tai buvo pavojinga ir jei jis greitai nepasitrauks, jis mirs čia, dabar. Bet kaip jis galėjo pajudėti, kai į jį buvo įsmigęs sunkus geležinis luitas, kuris buvo Louis prispaudęs prie asfalto?  

Jis pradėjo jaudintis, bandydamas pajudėti, bet tai tik sukeldavo vis didesnį ir didesnį skausmą ir jis pradėjo jausti, kad visi jo kaulai sulaužyti, jo kojos buvo nenatūralios, rankų jis negalėjo judinti. Tai buvo sunkiausia psichologiškai. Jį įviliojo į spąstus.

Bet tada nutiko blogiausia: Kino motociklas sprogo, kaip didelė ir triukšminga bomba, kurią girdėjo visi. Louis buvo mirštantis. Jis žinojo tą. Jis priėmė tai.  

„Emily." Jis sušnapždėjo, galvodamas, kad jis nenueis ir nenupirks jai naujų batų, kad jis nepalaikys jos dėl bjaurių vaikų mokykloje. „Mama." Jis pasakė. Kas padės jai namuose? Kas uždirbs ir parneš pinigus dabar? Joms reikia jo. Jos negali pasilikti vienos. „Aš atsiprašau." Jis suverkšleno ir tą akimirką, kai žodžiai išėjo iš jo lūpų, jo motociklas irgi sprogo, pasiimdamas Louis gyvenimą kartu su savimi, bet ne jo meilę, ne jo atsakomybę, ne jo ryžtą.

Sprogimas pasiglemžė jo kūną, tačiau ne sielą.