Laiškanešys ✔ | Louis Tomlinson

Chapter Three: The Decision

Jane's rankos apsivijo Louis, prieš jam jam pradedant šaukti. Kaip jauna mergina, ji buvo tikrai stipri ir Louis buvo nustebęs, kaip ji gali jį apkabinti kai jis desperatiškai bandė šaukti Emily iš visų plaučių.

„Louis, Louis, Louis, Louis!" Ji verkė ir Louis negalėjo tvardytis, jis negalėjo žiūrėti į savo mažąją sesutę štai tokią.

„Emily!" Jis šaukė atgal, bandydamas pasiekti ją, tačiau Jane jį sustabdė. „Emily, aš čia!"

„Ji negali girdėti tavęs, Louis. Tu ne vaiduoklis, tu siela. Tai skirtingi dalykai!" Jane bandė jam paaiškinti. „Jie tu bandysi ją paliesti, tik išgąsdinsi ją."

„Negaliu leisti jai šitaip verkti! Leisk man eiti, leisk man eiti!" Jis rėkė ant Jane, prašydamas galimybės, tačiau ji neleido. „Jane! Aš turiu kažką daryti!"

„Nėra nieko ką tu galėtum dabar padaryti, Louis." Ji patvirtino ir jis papurtė savo galvą. Jis negalėjo čia stovėti ir žiūrėti kaip Emily verkia.

„Neliesiu jos, tiesiog būsiu šalia. Prašau.."

„Neliesk jos, gerai? Ji tokia jauna ir tokia patikli. Tu niekada negali žinoti, kaip ji sureaguos."

„Neliesiu." Jane patikėjo juo. „Emily, šhh, aš čia." Louis sušnabždėjo stengdamasis būti kuo arčiau jos. „Prašau, neverk."

„L-Louis?" Ji minutėlę nustojo verkusi.

„Aš čia Emily. Niekada tavęs nepaliksiu, juk žinai." Ji atsisuko atgal bandydama jį surasti. Jis giliai įkvėpė. Ar ji girdėjo jį? Jis pažiūrėjo į Jane, žinodamas, kad ji turės atsakymą.

„Kartais, vaikai gali girdėti sielas. Bet tai nebūna visą laiką." Ji atsakė ir jis linktelėjo, pažiūrėdamas vėl į Emily.

„Tu negali manęs matyti, bet aš čia, Emily. Aš negaliu būti su tavimi kaip visada ir aš labai atsiprašau."

„Bet tu esi mano herojus. Tu gali padaryti viską." Jo širdis pradėjo plakti greičiau. Jis pažiūrėjo į viršų ir pamatė motinos ir Scott sumišusius veidus. Maža mergytė kalbasi su savimi – jie žinojo tik tai. Kaip jis norėjo, kad galėtų kalbėti su visa savo šeima, nors vieną kartą.

„Aš negaliu padaryti to, Emily. Bet aš esu su tavimi visada." Jis pažiūrėjo į mergytę ir Emily rankomis nusivalė ašaras nuo skruostų.

„Kodėl ne?" Emily paklausė ir Louis nusišypsojo. Ji visada klausė kodėl, norėjo žinoti viską.

„Nes dabar aš.. Aš.. Aš tavo globėjiškas angelas, o tu juk negali matyti angelų, ar gali?" Ji papurtė savo galvą. „Matai? Bet aš su tavimi, aš pažadu, tau tai. Visada tave saugosiu."

„Pasiilgau tavęs." Emily sušniukrščiojo nosimi. „Noriu tave pamatyti."

„Atsiprašau, Emi." Louis atsiprašė jos sutrumpindamas vardą. „Bet pažadėk man, kad būsi gera mergytė ir padėsi mamai. Aš negaliu ja pasirūpinti dabar, todėl jai tavęs reikės kaip niekada. Taigi būk gera ir mylėk ją iš visos širdies. Dabar jūs turite tik viena kitą."

Emily pažiūrėjo į savo motiną prieš atsistodama ir apkabindama jos kojas. „Mamyte!" Ji verkė. „Aš pasirūpinsiu tavimi dabar. Aš pažadu." Louis pažiūrėjo į jas jausdamas skausmą širdyje, kai jo mama pradėjo verkti kartu apkabindama Emily.

„Mano mergaitė, mano mažoji mergaitė." Helena verkė ir Louis nusuko savo žvilgsnį. To buvo per daug.

„Aš labai apgailestauju, ponia." Scott tarė ir Helena pažiūrėjo į jį ir ji ne tik Scott nustebino savo poelgiu, bet taip pat ir Louis kai ji apkabino tvirtą vyrą svetainėje.