Affection «|H. Styles Fanfiction|»

1 dalis

*Prieš du metus*
-Zoela!-išgirdau balsą už savęs.

-Miegu,-vos girdimai pasakiau, lyg tai turėtų atgrąsyti žmogų, kuris mane žadina.

-Kelkis, reikia ruoštis,-iš balso supratau, kad tai brolis.

-Dar penkias minutes,-pasakiau skiemenuodama, nes tai mano broliui labai nepatinka ir taip turiu progą jį paerzinti.

-Ar tu mane girdi?- jis jau buvo pyktesnis, bet aš vis tiek tylėjau,-lėktuvas išskrenda nepilnų dviejų valandų,-prabilo teiginiu kurio tikrai nenorėjau dabar girdėti.
Vos supratusi jog turiu buti vietoje greičiau nei už valandos pradėjau lakstyti kaip pašėlus ir dairytis kur mano lagaminas ir ar viskas jame sukrauta.

Ir galiausiai po maždaug pusvalandžio lakstimo, viską susiruošiau ir nubėgau į pirmą aukštą kur svetainėje ant sofos prieš televizorių gulėjo mano jaunesnysis brolis Džiozefas. Na bet šis vardas jam kelia nepasitenkinimą, todėl jis tiesiog Džo.
-Jau?- paklausė jis.

-Taip, galim lėkti,-padėdama lagaminą prikrautą reikalingų daiktų šyptelėjau.

-O mes?- išgirdau mamos balsą iš virtuvės.

-Mama!!- sušukau. Man buvo keista, kad ji dar namuose, kai dabar darbo laikas.

-Nesutraiškyk mamos, man jos reikia,-nepatenkintas burbtelėjo brolis.

-Nepavydėk,-tariau besijuokdama ir parodžiau jam liežuvį.

-Mes jau turim važiuoti, nes kitaip Zoe pavėluos ir pasiliks namuose, o juk to nenorime,-kandžiai pasišaipė Džo, bet tiesiog nusijuokiau.

-Iki mama, tėti, myliu jus,-apkabinau juos ir apsisukusi išbėgau į mašiną. Džiaugiuosi, kad atsisveikinimus išsakėme vakar, todėl šiandien nereikėjo daugžodžiauti.

*Oro uostas*

Atvažiavome laiku ir judėjome link vietos kurioje reikia priduoti bagažą.
-Aš jau turiu eiti,-tariau broliui.

-Taip tu jau lėk, bet prižadėk, kad jei kažkas atsitiks iš kart skambinsi man, gerai?

-Butinai, Džo,-pasakiau ir apsikabinau jį.

-Skrydis į Londoną, Didžiąją Birtaniją! Lėktuvas pakils po trisdešimties minučių!- išgirdau moters balsą iš garsiakalbių.

-Sėkmės, ir pasakyk Louis, kad saugotu tave,-nuoširdžiai nusišypsojo brolis.

-Gerai.- nusišypsojau ir palikusi jį ten greitu žingsniu nuėjau.

*************

-Sveika,-išgirdau vaikino balsą šalia savęs po kelių minučių sėdėjimo savo vietoje.

-Labas,-nusišypsojau ir supratau, kad jis sėdės prie manęs.

-Nesakyk, kad tu esi Zoe Sugg?-jis dirbtinai išplėtė savo akis ir griuvo į sėdinę.

-Ar aš pamečiau pasą?-sunerimau,-iš kur žinai kas esu?-nustebusi išraiška jo nebaugino.

-Na jei pametei, aš jo tikrai neradau,-nusišypsojo,-aš tave žinau, nes tu lankei biologijos klasę su manimi. Aš Chris.

-Biologijos klasę? Kodėl aš tavęs neprisimenu?-tai buvo tikrai keista, nes vaikinas atsitiktinai sėdintis prie manęs, tame pačiame lėktuve lankė su manimi tą pačią mokyklą, o aš to neprisimenu.

-Aš neužsibuvau ten ilgai, supratau, kad tai ne mano veikla,-nusijuokė.

-Pabandysiu atsiminti per ateinančias keliolika valandų,-tyliai nusijuokusi pasakiau,-o kokiu tikslu skrendi į Londoną? Jei aišku galiu to klausti.

-O kodėl į Londoną?-nusijuokė.

-Na žinai logiškai pagalvojus... Šis lėktuvas skrenda į tą miestą,-„pakėliau" antakį.

-Kaip tu padarai tą antakį,-sukluso jis ir pasisuko į mane dar labiau.

-Lengva,-nusijuokiau,-tiesiog pabandyk, nes tai yra tiesiog savotiška emocija,-paaiškinau su šypsena.

-Nesąmonė,-suzyzė ir aš nusijuokiau kiek garsiau kai jam nesisekė ir jis bandė antakį pakelti su pirštų pagalba,-bet rimtai šitas lėktuvas juk ne į Londoną,-pasakė surimtėjęs Chris.

-Labai juokinga,-nusukau žvilgsnį į langą apsimesdama, kad netikiu juo, nors jis kalbėjo per daug užtikrintai.

-Skrydis yra į Monrealį,-atkirto jis.

-Meluoji,-vėl pažvelgiau į jį.

-Paklausk stiuardėsės,-nežinau kodėl, bet po jo žodžių dar labiau pradėjau nerimauti.

-Tikrai?-išsigąndusiu veidu stebėjau jį ir supratau, kad jis tikrai meluoja, nes buvo visas raudonas laikydamasis neprasijuokti,-tai nėra juokinga,-tepasakiau, nors mano veide buvo šypsena.

-Metęs biologiją, įstojau į vaidybos būrelį,-Chris šypsodamasis pasakė ir viskas tapo aiškiau.

*Londono oro uoste*

-Pagaliau žemė!- sušuko Chris vos tik praėjome kontrolę ir pasiėmėme savo bagažą. Sužinojau, kad jis nėra lėktuvų fanas, todėl išlipti iš jo jam buvo tikras džiaugsmas. Tikrai džiaugiuosi, kad jo vieta buvo prie manosios, nes laikas praėjo visai greitai.

-Aš jau turiu eiti, dar susiskambinsim, Zoela,-pasakė Chris.

-Sėkmės,-nusišypsojau jam ir jam nuėjus pradėjau dairytis pusbrolio, kuris turi mane paimti iš oro uosto.

-Zoe!?-išgirdau lyg ir jo balsą už nugaros po maždaug šešių minučių paieškos.

-Louis?-atsisukau į brunetą

-Nepyk, kad neturiu jokios kortelės su tavo pavarde, bet skubėjau,-tarė jis po apsikabinimo.

-Svarbu radai mane,-pasakiau kai ėjome link išėjimo.

*blacckkandwhite*