Gyvieji Nuotraukose (sustabdyta)

Pirma diena

Laikas prabėgo žaibiškai. Po truputį atšąla oras. O aš ir Sneipas suartėjome labai stipriai. Jo dėka galimai išnagrinėjau visą Hogvartso pilį, susipažinau su labai išmintingu direktoriumi ir išmokau keletą burtų. Pavyzdžiui: kaip mostelėt lazdele, kad koks nors daiktas pakiltų. Ir man pavyko! Ai, beje, lazdelės dar neturiu, bet tėtis sakė, kad po pietų eisime į kažkokį skersgatvį kuriame nusipirksim reikiamų priemonių. Labai laukiu kada prasidės mokslo metai, o jie jau poryt! Neabejotinai būsiu paskirtas į kokį nors koledžą, susirasiu naujų draugų ir išmoksiu gausybę burtų. Bet labiausiai noriu pamatyti savo brolį, Harį. Vis dėl to jis ir tėtis yra manoji šeima. Na, nieko nepadarysi kai likimas šitaip nuskriaudžia... Girdėjau, kad jis šiam pasauly labai įžymus, minimas kaip labai narsus vaikis, nužudęs tamsos valdovą.
-Tordi, ar jau pasiruošęs? Mes už penkių minučių išvykstame, - iš kambario sušuko tėtis.
- Taip, tuoj, niekur nerandu savo kelnių... Va!
-Radai?
-Mh
-Na tai tada duokš ranką ir...
Viskas tarsi ėmė trauktis, oro nebuvo įmanoma įkvėpti ir kai jau atrodė, kad viskas, staiga atsidūrėme judrioje gatvėje, kuri kimšte prikimšta burtininkų ir raganų.
- Dabar įdėmiai paklausyk. Čia, tau pirmas kartas, todėl būk labai atsargus ir nepaleisk mano rankos..
-Bet tėtiii, man ne penkeri...
-Man neįdomūs tavo kaprizai, supratai? Juk matai, kad nenoriu, jog kur nors nuklystum. Ir beje, turim labai mažai laiko, vos 10 minučių. Taigi, kur sąrašas?
-Va, čia, - šiaip ne taip sugraibiau pergamento ritinėlį.
Net sapnuose nemačiau tokių keistenybių. Skraidančios šluotos, šokinėjančios šokoladinės varlės, besikandžiojančios knygos, na ir kulminacija. Olivanderio lazdelės. Ten užtrukome ilgiausiai. Traukė senukas tas lazdeles, viena po kitos ritosi atgal į dėžutę. Kol galiausiai viena užkliuvo man už kojos. Atsargiai pakėliau ir lengvu mostu švystelėjau durų link. Tos po truputį ėmė tirpti. Valio! Sušuko meistras,
- Kaip anksčiau nepagalvojau, raudonmedis, fenikso plunksna, keli išsilenkimai kaip tik tokiam delnui.

Tėtis jau seniai buvo praradęs kantrybę ir viltį suspėti į Hogvartsą. Mat, kalbėjo tik apie kažkokį pokylį, lyg ir vakarienę, ai, ateis laikas sužinosiu.
Jau karietos dirda po langais, o aš su apsiaustu pasistiebęs mėginu įžiūrėti ką nors pro dulkėtus langus. Visą laiką neišeina viena mintis, kaip aš pamatysiu brolį. Iš nuotraukų jis ganėtinai normalus atrodo, sakė labai nuoširdus ir draugiškas, turėtume būti geriausiais draugais.
- Tordi, jau!- šūktelėjo tėtis.
Aš bėgte nusileidau laiptais ir atsistojau šalia salės durų, su mažaisiais pirmakursiais. Įvyks paskirstymas ir pagaliau susitiksiu su broliu. Neįmanoma, kažkas nepaaiškinamai nuostabaus! Visi tie metai, vienas... O dabar ir tėtis, ir brolis... Galiausiai į priekį išniro ta pati profesorė Makgonagal. Rankoje ji laikė milžinišką ritinį su vaikų pavardėmis. Betyldydama vaikus profesorė griausmingai pravėrė arkos formos duris ir liepė mums iš lėto keliauti jai iš paskos. Kol sekiau ją su visa banda, girdėjau kaip visa salė šnabždasi apie mane ir tėtį, iš streso desperatiškai stengiausi toje minioje įsikūrusioje prie stalo atrasti Harį. Sustojome. Tarsi viską nuplieskiantis galingai pakilo direktorius Albas Dumbuldoras. Šmaikščiai sukalbėjęs kalbą apie naujuosius mokslo metus paskelbė paskirstymą, taip pat ant kėdės padėjo apdriskusią kalbančią kepurę, Minerva pradėjo kviest vaikus, jie nepastebimai greitai mažino mūsų bandą ir pabaigoje likau aš vienintelis. Ji pakvietė mane ir visai mokyklai pristatė, jog esu Severo Sneipo sūnus, po tokių žodžių salė dar labiau ėmė ūžti nuo apkalbų. Tuomet ji liepė man atsisėsti ir užmaukšlino tą kepurę. Ir toji ėmė kažką burbėti:
-Haaa, vadinasi dar vienas mokytojo vaikas... Ir dar koks... Jaučiu tau gerą vietą Klastūnyne, bet neee.. Tu labai sumanus ir protingas, greitai pritaptum Varnanagėj...
- Kad tik pas brolį, daugiau niekur kitur...
- Hmm... Tai sakai pas brolį... Į Grifų Gūžtą... Na, tau spręsti. Grifų Gūžta!
Visas stalas pakilo ir per salę nuaidėjo džiaugsmingi plojimai, bei šūkavimai. Turėjo praeiti keletas minučių kol atsipeikėjau nuo šitokios apgulties. Neramiai apsisukau ir žvilgtelėjau tėčio link, tasai neutraliu veidu švelniai tapšnojo delnus. Nusigręžęs dideliais žingsniais priartėjau prie stalo ir prisėdau į pirmą pasitaikiusį tarpą. Pakėlęs galvą išvydau rudaplaukę garbanę, kuri smalsiai skanavo mano išvaizdą, šalia jos jau pilną burną prisikimšęs sėdėjo plytų spalvos plaukais strazdanotas vaikinas, pastebėjęs, jog į jį žiūriu tarė:
-Pfvlabhas nhaujasfis dhraugfhe. Afš Ronaldaf Vhizlfis.
- Sveikas, aš... Tordemas..
- Kaip neįtikėtina, skamba visai kaip totemas,- įsiterpė garbanė- skaičiau vienoje knygoje apie simbolius, totemas tarsi tavo gynėjas tik grynesniame pavidale, ai, o tu aišku žinai kas yra gynėjas?- viską greitai išpyškino toji.
- Na, tiesą sakant nelabai, nors tėtis buvo kažką užsiminęs, jei neklystu jis apsaugo nuo psichų?- nesėkmingai mėginau atgaminti informaciją.
- Taip, oh, pamiršau prisistatyti, aš Hermiona Įkyrelė, beje tu kaip naujokas nemažai žinai, turbūt dar nesusipažinęs su mokyklos aplinka.
- Umm.. Na.. Su mokykla apsipažinau jau lyginant senokai, čia praleidau beveik mėnesį.
- Bet... Bet... Kaip tu čia patekai? Net Hariui, kurio šeima čia, nelabai leidžiama būti, - prabilo tasai Ronaldas.
- Tai tame ir esmė, jog ir mano šeima čia, o aš ir pats vos ne per klaidą čia atsibeldžiau...
- Tai gal tavo močiutė profesorė Makgonagal? Nors ne, tavo dėdė ponas Flitvikas...- spėlioti ėmė Ronaldas.
- Nei tas, nei tas... Mano tėtis, Severas...
Visą laiką tylėjęs Haris pašoko nuo suolo ir pribėgęs taip mane apglėbęs suspaudė,jog maniau tos bulvės per nosį išbėgs.
- Sveikas broli, mano broliuk, Tordi, štai kas tas kūdikis šalia manęs toje nuotraukoje. Kaip aš tavęs laukiau!
Aplinkui tvyrojo nustelbusios minios tyla, girdėjosi tik brolio džiaugsmu tryškantys žodžiai. Net mokytojų stalas su susidomėjimu stebėjo šį reginį, o Ronaldas ir Hermiona vos nespringo iš nuostabos. Pasibaigus vakarienei mūsų ketveriukė nupėdino į bendrąjį kambarį. Hermiona tyliai priekaištavo Vizliui:
- Matai? Nereikėjo mums vėluoti, nebūtų buvę čia jokių incidentų, bet ne, matai reikėjo jums būtinai su testraliais paskrajot, dar pas Hagrį užeiti ir po to kaip visad pavėluoti...
Buvo neapsakomai geras jausmas susitikti su broliu ir tėčiu. Vėliau, kai visi nuėjo miegoti į kambarį atėjo tėtis ir pasikvietė mus pamiegoti pas jį. Visi trys turėjom tiek daug neišpasakotų istorijų, bei patirtų nuotykių, jog buvo aišku, kad vienos nakties tam neužteks...

Tai va, štai ir trečias skyrius, sorry, kad taip ilgai nekėliau, tiesiog vis atidėliodavau, ir taip ir nepabaigdavau ligi galo. Na, tai nepamirškite pabalsuot ir būtų smagu sulaukti komentarų, beje džiaugiuosi augančių skaitytojų kiekiu ;)