Broken home.

Chapter 1

Kaip ir kiekvieną rytą kėliausiai anksti, kad spėčiau pabėgti iš namų kol mama su tėčiu vis dar miega. Apsirengusi, greit dingau iš savo kambario ir pačių namų. Dar tik buvo šešios rįyto, tačiau mėgau tokius rytus. Tuščios gatvės, tylu, girdisi tik vėjas švilpiantis prie ausų. 
Ruduo, krintantys lapai, lengvas lietus, mėgstu toki orą. Tokiais orais visada gatvėse žmonių ne per daugiausiai sutiksi, kas man visada būdavo į naudą.
Žinau, mano mintys klaidžioja nuo vienos prie kitos. Niekada nemokėjau jųs sudelioti į vieną rišlią pastraipą. Pažymiai taip apt nebuvo patys geriausi. Tačiau, stengiuosi kiek galėdama. Noriu įstoti į universitetą ir pagaliau pabėgti nuo tėvų ir šito miesto. Galbūt universitete mano gyvenimas bus visai kitoks? Na, laikas tai tikrai parodys, kai ten įstosių. Primą reikia sulaukti savo aštuonioliktojo gimtadienio, kad oficliai galėčiau gyventi viena be tėvų, visiškai nepriklausoma jų taisyklėms. 
Pagaliau, pagaliau būsiu savarankiška. Kaip ir visada svajojau, žinau, kad bus sunku nes dirbsiu ir mokysiuosi vienu metu. Atrodo neįmanoma, tiesa? Tačiau aš jau senai pripratusi prie sunkiausio darbo. Namuose, esu kaip už vergą. Mano vyresnioji sesuo taip pat prisideda prie tėvų patyčiu. Visada svajoju, kad vieą dieną ji pasikeis ir galbūt manęs atsiprašys. Haha, taip niekada neįvyks, jaučiu tai. Ji jau greičiau mirtų, nei manęs atsiprašytų.
Prieš mokyklą visada eidavau prie jūros, tai man yra lyg tradicija. Jūros ošimas ir lengvai krentančios bangos visada man padėdavo nusiramnti prieš mokyklą. Taip, aš turiu psichinių ligų, tačiau nepagalvokit kad esu visiškai neįgali, ne, tiesiog turiu depresiją. Su kuria jau kovojų nuo pat vaikystės. Ir spėkite kieno tai keltė? Tikraip taip, tai mano šeimos kaltė, kad tapau tokia, kokia esu dabar.
Atlošiau galvą besiklausydama ošimo, galva lėtai pradėjo suktis nuo vaistų poveikio. Nuo šių vaistų man visada galva sukasi, ir kodėl būtent toks turi būti poveikis kovojant su depresija.
Atsidususi sunkiai atsistojau nuo smėlio, vis dar užmerktomis akimis susvyravau į šonus.

- Keistuolė. 

Kažkoks nepažįstamasis eidamas pro šalį tarė man. Norėjau jam atsikirsti, tačiau liežuvis nesugebėjo net apsiversti nuo vaistų poveikio. Papurčiusi šiek tiek galvą pradėjau eiti mokyklos link. Ačiū Dievui, mokykla buvo arti jūros, tad visada per ilgąją pertrauką ateinu čia, kad niekam neužkliūčiau. 
Jau buvau mokyklos mašinų aikštelėje, pasigirdo garsus juokas, tie patys pažįstami balsai kurie kiekvieną rytą palydėdavo iki mokyklos durų. Stipriai užmerkiau akis akimirkai, tam, kad praleisčiau jų juoką pro ausis. Tik šį kartą, tik įėjus pro mokyklos duris, pasigirdo dar garsesnis juokas. Nežinojau nei kur dėtis nei ką daryti. Bėgte pasileidau link merginų tuoleto, kaip visada, praleisiu pirmąją pamoką tuolete, užsidariusi.
Susikėliau kojas ant uždaryto klozeto, kad niekas nematytų jog esu čia. Atlošiau galvą laikydama kukčiojimą, tačiau ašaros kaip visada manęs neklausė ir pačios ridenosi mano skruostais. 
Nežinojau ar ilgai pakelsiu toki skausmą kurį jaučiu kiekvieną " mielą" dieną. Verkiau be garso, buvau jau pripratusi prie to. Kad niekas neklausinėtu kas man yra, neidavau į daugelį pamokų. Tačiau bent mokytojai suprasdavo kodėl aš neidavau, o tik po pamokos pasiimdavau užduotis. 
Net ir tuolete buvau apkalbinėjama, girdėjau trijų merginų balsus, iš kurių lūpų sklido negražūs žodžiai apie mane. Žinoma, apie ką gi daugiau kalbės mokyklos "elitas", tik apie atsumtuosius. Tačiau net ir atstumtieji turi bent vieną draugą, o aš? O aš, aš visiškai viena. Taip ir nesugebėjau susirasti draugų dar pradinėsę klasėsę dėl savo ligos. Vegndavau pokalbių su žmonėmis, aš tiesiog bijodavau kalbėtis su žmonėmis. Ir dabar dar taip yra. 
Šiandien penktadienis, dauguma kalbėjo apie vykstančius vakarėlius vakare. Mėgdavau penktadienius, nes tada mažiau užkliūdavau žmonėms nei įprastomis dienomis.

Pamokos slinko lėtai, visą tą laiką kažkur praklaidžiojau savo mintyse. Piešiau visokias keverzones į sąsiuvinio antraštę. Galiausiai išgirdau paskutinį šios dienos skambutį. Niekur neskubėjau, laukiau kol visi pasišalins iš klasės ir pačios mokyklos. Norėjau ramiai išeiti iš čia. Palaukusi dešimt minučių nusprendžiau jau išeiti. Už durų mane pasitiko minia paauglių. Kurie pradėjo mane stumdyti į visas puses, nugriuvau ant grindų nenorėjau net stotis. Žinojau jog vėl griūsiu ir vėl stosiuos. Pajaučiau skaudų spyrį į savo pilvą. Sunkiai atsikosėjau, nuo spyrio pradėjo dusinti, vos galėjau kvepuoti. Miniai išsiskirsčius sunkiai atsistojau pasiimdama kurpinę, iš kurios daigtai buvo išmėtyti po visą kolidorių. Pradėjau juos rinktis, klupėdama ant kelių. Ašaros ir vėl pasileido riedėti mano skruostais. Nieko beveik nebemačiau, vos vos įžvelgiau kojas ir tada tamsa. Tamsa užliejo mano akis, nesupratau kas vyko. Tiesiog užtemo ir viskas, tamsa visada buvo mano geriausė draugė. 
Nenorėjau prabusti iš šio tamsaus sapno. Norėjau, kad būčiau mirusi, nebereikėtų daugiau kęsti patyčių ir smurto. Kurį suteikia mano mokyklos bendramečiai. 
Noriu likti šioje tamsoje. Amžinai.