Broken home.

Chapter 2

Kad ir kaip nenorėjau atsimerkiau. Šviesa tvykstelėjo per akis, susiraukiau, žinojau kad ir vėl atsiradau ligoninėje. Vėl koks mokytojas bus radęs manę kolidoriuje. Tėvams kaip visada nusispjaut, tai jie nebus net atvykę. Visa tai turiu visada pergyventi viena, labai sunku, tačiau turiu laikytis, laikytis bent iki universiteto, kuris jau nebe už kalnų.
Įkalbėjau daktarą išleisti mane namo, sunkiai ėjo perkalbėti nes teigė jog nebe pirmą kartą jau čia atsidūriau su sunkiais sumušimais iš nežinia kur. Nieka nesakiau jog esu skriaudžiama mokykloje, mokytojai tai nutuokė, bet jie nekišo savo rankų į visą šitą reikalą. Nenroėjau ir aš skūsti savo mušeikų, lyg tai kažką pakeis. 
Tamsia gatvele, lengvu žingsniu ėjau namo. Ausinėse grojo muzika, ne tokia kaip visų. Nemėgau trankios muzikos, na išskyrus roką. Roko, visai nesenai pradėjau klausytis. Nežinau kodė, bet tokia muzika mane sugeba nuraminti, kai šalia nėra jokio žmogaus kuris išklausytų.
Nors ir esu atstumtoji, negalvokit kad nesu patyrusi ir šiek tiek laimės bei meilės. Tačiau tokia ta meilė. Šnekėjo šnekėjo pasinaudojo ir pametė. Juk suprantate ką turiu omenyje sakydama pasinaudojo? Na tikiuos taip. Lyg šiol turiu jausmus tam vaikinui, jo vardo nesakysiu. Bet tiesiog sunku jį matyti mokykloje, toje pačioje mano skriaudikų gaujoje. Jis taip pat man spyrė šiandien į pilvą, žinau kad jisai nėra toks, jis toks tiks prie savo draugų. O gaila kad jis neparodo tikrojo savęs. Jei ir parodytų tikrąjį savę, manau liktų atstumtasis kaip ir aš. Na, bet žinoma, populiarumas yra kaip auksas vidurinėje. 
Pagaliau priėjau namus, visur degė šviesos, žinojau kad ir čia gausiu, už tai kad negryžau laiku namo. Lėtai pradariusi duris įėjau į namus, nusiaviau batus ir prasidėjo. Mama rėkė net nematydama manes, lėkštė perskrido priešais mane, kuri galiausiai apsiekusi siena sudužo į smulkias daleles. Cyptelėjusi, greitai lipau laiptais, tačiau mama buvo greitesnė. Ji sugavo mano koją ir pergriovusi ant laiptų nsuitempė žemyn. Nežinau su kuo. tačiau trenkė per nugarą. Jaučiau kaip oda dega. Dar vienas smūgis. Jie kartojosi ir kartojosi, kol galiausiai nei deginimo nei skausmo jokio nebejaučiau. Nugara buvo lyg atsijungusi. Kai mama pagaliau išliejo savo nervus, atsistojus lipau laiptais tiesiai į savo kambarį. Staigiai jame užsidariau, kad sesė nespėtų ateit ir pradėt aiškint kad mama negali nervintis ir kad aš dėl visko kalta. Užsirakinusi nuėjau į vonią, per nugarą tekėjo kraujas. Nežinojau kaip pačiai teks susitvarkyti tokia didžiulę žaizdą. Numetusi kruviną maikutę, nusiemiau liemenėlę. Kraipydama rankas sau už nugaros sugebėjau šiaip ne taip susitvarkyti žaizdą. Apsirengusi pižama pasirėmiau į kriauklę, pakėliau akis į save veidrodyje. Susikaupė ašaros, negalėjau patikėti kad būtent man tai vyksta čia ir dabar. Jaučiau kaip gerklėje astiranda gumulas, kuris privertė kosėti kol galiausiai supykino. 
Jaučiau kad sirgsiu arba anoreksija arba bulimija. Sveriu tikrai mažai, kaulai šviečia. Bet ką man padaryti kad gyvenimas toks negailestingas su manimi. Kodėl aš? Kodėl ne kiti? Būtent aš ir aš ir tik aš.

* Rytas

Ačiū Dievui niekur nereikėjo eiti. Tad likau drybsoti lovoje, visada prabusdavau anksti ryte, buvau jau pratusi prie šito. Tad tiesiog gulėjau klausydamasi muzikos per ausines ir galvodama. Laukiau tam tikros valandos kai visi iš namų išeis ir galėsiu pagaliau pasivaikščioti po namus nieko nebijodama. 
Kur eidavau, ten lydėdavo baimė, baimė kuri niekada nepalieka manęs. Baimė lyg mano pačios šešėlis, jis visada čia kai saulė šviečia, dingsta tik tada kai tamsa apsupa mane. 
Saugi jausdavausi tik naktį, niekas manęs neatpažindavo ir neteisdavo, nesmerkdavo manes kaip asmenybės, žmogaus. 
Dienos metu jaučiuosi visada kaip koks gyvulys, kurį persekioja minia paauglių tam kad išsijuokti ir nuskriausti  jį. Diena nėra mano draugė, tenka ją iškęsti kartu su tamsa. 
Namuose tvyrojo tyla, jau visi buvo išėję. Tyliai prasidariau duris įsitikinti ar tikrai nieko nėra. Ačiū Dievui, namai tušti. Nusileidusi žemyn, kaip visada radau ilgiausią darbų sąrašą kurį turiu padaryti iki vakaro, kol visi gryš į namus. Nieko nelaukdama pradėjau, nes norėjau spėti išeiti iš namų kol mano skriaudikai gryš. Buvau su mama susitarusi, kad atlikusi šeštadienio darbus galiu gryžti kada tik panorėjus. Keista kad ji iki šiol leidžia man tai, nes nelabai atrodo patenkinta kai po mokyklos gryštu ne laiku. 
Atlikinėdama namų ruošos darbus kaip visada uždainuodavau. Jau buvau pratusi viska tvarkyti ir tai man jau keldavo net malonumą.
Garsiai dainavau per namus, jau dėjau šluotą atgal į vietą, kol sesė nepertraukė manes. Negalėjau patikėti kad tokie žodžiai pasigirdo iš jos lūpų...





Sorry, rašysiu ne itin dažnai. Tesiog nelabai būna įkvėpimas, o jo kiekvieną dieną taip pat nerasi.