Mixed feelings

Trečia dalis

*Izabelė*

Atsikėliau labai anksti, ir pasiėmusi ant rankų Freddie nutipenau į virtuvę. Padariau mažyliui manų košės su aviečių uogiene, ir pamaitinusi jį sugirdžiau mėtų arbatos. Pati šiek tiek suklepsėjau košės, ir atsigėrusi kakavos jaučiausi soti. Greitai užsimečiau treningus, ir šilčiau aprengusi Freddie išėjau į kiemą. Žinoma, ne pasivaikščioti šėjome... o iki vaistinės. Žinoma, kaip visada būtinai pasimaišys koks vienas paparacas, kuris mane nufotografuos, ar kokia miela mergaitė paklausdama kaip sekasi Louis ir man.

Atėjau į vaistinę, ir mane ten pasitiko graži farmacininkės šypsena:

-Sveiki, kuo galiu jums padėti?

-Labas rytas, man reiktų nėštumo testų. Porą..-numykiau.

-Sunkiai pastojate?-nusišypsojo vaistininkė.

-Na taip, dėl mažo svorio..-tyliai pasakiau.

-Tai aš jums duosiu penkis, su ilgesniu galiojimu. Kad nereikėtų taip dažnai bėgioti į vaistinę su stresu, na, suprantat, turėti prie savęs, kad būtų ramiau,-dėstė ši.

-Dėkoju jums..-pasakiau ir sumokėjau pinigus. Susikišau pailgas dėžutes į rankinę, ir tik tuomet išėjau iš pastato. 

Einant namo, galima sakyti, kad Freddie beveik visą laiką pramiegojo pasirėmęs ant mano peties, bet praeinančios bobutės sugalvojusios pakalbinti tokį mielą vaiką, jį tiesiog prabudindavo. Šiandien buvo gan gražus ir ramus oras, bet vistiek man buvo šalta. Kaip ir visada..

Grįžusi namo, buvau pasitikta labai šurmulingais garsais (tai reiškė, kad visi jau pabudę). Nutipenau į virtuvę, pasilabinau su ten esančiais, ir atidavusi Freddie savo vaikinui, pagriebusi obuolį užbėgau laiptais į vonią. Na ką, tos lemtingos penkiolika minučių..

Tos minutės man slinko lyg kokie metai.. bet juk taip visada būna, kai kažko labai lauki. Na, aš laukiu teigiamo atsakymo. Žinodama, kad nėra daug šansų išnešioti mažylį tiek mažai sveriant, vistiek tikiuosi tų dviejų storų juostelių. Praėjus penkiolikai minučių, mano žvilgsnis į testą.. - neigiamas. Atsidusau, ir nuleidau akis į grindis. O viduje, toks skausmas.. Kodėl mes negalime būti laimingi, ir Dievas mūsų nepagaili, ir nepadovanoja nuostabaus vaikučio? Kodėl? Niekam gyvenime to nelinkėčiau, nes nemoku sulyginti šio emocinio skausmo, su fiziniu skausmu.. Tai prilygsta penkių vyrų daužymui, ir spardymui. Na ką, laikas prisiauginti svorį..  Valgysiu viską, kas tik įmanoma. Pajaučiu skausmą pilve - štai ir tos pasigestos menstruacijos, kurios vėluoja dvi savaites! Tas sušiktas normalaus ciklo nebuvimas, man teikia vis suteikia vilčių, ir tada baamm.. vėl susergu. Brruhh..

-Izabelee?-sušaukė Louis, ir aš nusileidau laiptais.

-Taip?-pakėliau antakį.

-Žiūrėk, mes čia kalbamės apie vestuves,-nusišypsojo.

-Kokias vestuves?-sukikenau.

-Mūsų,-pavartė akis.

-Kada čia nusprendei, kad mes susituoksim?-atsisėdau prie Lottie, ir ant kelių pasisodinau Freddie.

-O tai tu nenorėtum?-sumišo vaikinas.

-Žinoma, kad norėčiau.. Ir gerai, kad be jokių pasipiršimų čia tu,-sukikenau.

-Na taip, nes mums abiems dabar yra tikrai sunkus laikotarpis. Bet kodėl tu taip juokies iš visko?-susirūpino Louis.

-Bent neverkiu,-nusijuokiau kartu su visais. Šypsena pasirodė ir Tomlinson veide.

-Taigi, ką matai apie vasarą?-pakėlė antakį Lou.

-Man viskas tinka..-nusišypsojau, ir pažvelgiau į jį. Pajutau, kaip Charlotte atsikrenkštė.

-Varysim išrinkti tau suknelę.. na dar ir man, mamai, dvynėms, Fizzy ir Doris..-pradėjo skardžiai juoktis Lottie. Jų mama buvo labai laiminga, kad pagaliau prabilome apie vestuvių temą. Na, bent jau taip matėsi iš jos veidelio.