Thorn- LT HP fanfiction

1.

Rouzės p.o.v

Buvo lygiai be penkiolikos vienuolika kai  kirtau 9 ir 10 peronus skiriančia pertvara. Kiekviena karta prieš įbėgdama į 9 su 3/4 perona stipriai užsimerkiu, nes atrodo kad atsitrenksiu į barjera. Per ketverius metus rodos ši gėdinga baimė turėjo išnykti, bet ne, štai aš ir vėl penktus metus iš eilės stoviu tankiai kvėpuodama, stipriai įsikibusi į savo vežimelį arsi jis katik būtu mane išgelbejes nuo atsitrenkimo, o pro šalį braunasi besišnekučiuojantys vaikai, aplinkui tik ir darda lagaminai ir vežimeliai kuriuose ramiai ūbauja pelėdos.
-Viskas gerai?- už nugaros išgirdau mamos balsa ir pajutau kaip ji uždeda rankas man ant pečiu.
-Taip, žinoma.-skubiai patikinau ir nusišypsojau. Ji atsake man tuo pačiu, tik jos šypsena buvo supratinga. Kelios tankios garbanos buvo uzkritusios jai ant veido, kad ir kaip kruopsciai buvo surištas jos kuodukas tokiu plauku lengvai nesuvaldysi. Sakau taip nes turiu lygiai toki pati varga su saviškiais. Vienintelis skirtumas tas kad mamos plaukai grazios rudos spalvos, o maniskiai- raudoni. Nesupraskit klaidingai, neturiu nieko prieš buti dar viena Vizli su raudonais plaukais (tai tarsi musu skiriamasis ženklas), taciau patikekit raudoni ir nevaldomi plaukai+ strazdanotas veidas+ didelės smegenys ir ilgas liežuvis= gyva vaikščiojanti bėda, kuria galima sakyti ir buvau.
-Hermiona gal matei Huga?!-sušuko tėtis ateidamas nuo barjero kuris dabar buvo virtes geležine arka. - Niekur jo nerandu!
-Ronaldai Bilijau Vizli juk liepiau tau ji prižiureti!- nejuokais isiutusi užriko mama.
-Na juk aš tik akimirkai... pasirodė, kad pamačiau Sema...nusisukau...- sutrikes, teisinosi - o jis tik šelmis to ir telaukė. Nėrė į minia ir...- tetis skestelejo rankom.
Mintyse nusijuokiau. Turiu pripažinti, mažasis broliukas turi talenta pranykti lyg skradžiai į žemę. Manyčiau kad moka pasiversti nematomu jei nebutu tik trečiakursis.
-Brangute,- atsisuko į mane mama.- eik ir susirask savo dėdę ir teta ir pasakyk jiems kad mes netrukus ateisim.
Linktelėjau. Mama pabčiavo man i kakta, o tetis mirktelejo ir jiedu ėmė brautis atgal prie pertvaros šaukdami mano brolį. Tėtis pabandė apsikabinti mamai per pečius o ji supykus vožtelėjo jam per galva, bet leidosu paiimama už rankos. Mačiau nugalėtojo šypsena tėčio veide. Kartais priešingybės traukia-pagalvojau nusisukdama.

Ši skyriu radau tarp savo savo unpublished knygu XD ji parašiau gal prieš pusę metu, bet neišdrysau ikelt, nes nežinojau ka per nesamone čia parašiau (visdar nežinau) :DD jeigu kažkas norės (abejoju ar tokiu atsiras) galėsiu pratest. Laukiu nuomoniu.