∆ Sick Sad World ∆

Pramerkiu akis, dar tamsu, tačiau miegoti jau nebenorių.
Pasiemiau telefoną ir pažiūrėjau kiek dabar valandų buvo 4:56 ryto, nusprendžiau keltis ir eit ruoštis, juk šiandien baigsis visas mano ramus gyvenimas ir žmonių nematymas...Prasidedą rugsėjo pirmoji..Pusryčių niekada nevalgau, tačiau šiandien pasidariau arbatos ir šiaip netaip suvalgiau porą sumušinių.
Šiandien tokia bloga diena ir vėl gryšti ten, kur daug skausmo ir nerimo...
Mokykloje nebūtų taip blogai, tačiau aš nemėgstų žmonių, jie mane skaudiną, visi mokykloje iš manęs tyčiojasi, nes neturiu šeimos ir draugų, visada esu
viena. Su mokytojais taip pat nelabai sutariu, jiems aš nepatinku, nes esu "kitokia". Tačiau man tai nerūpi, man niekas nerūpi.
Užsigalvojau, net arbata jau šalta, bet tai gerai nemėgstų karšto maisto, net negaliu pasakyti ar išviso kažką mėgstų . Nuėjau į savo kambarį apsivilkau juodą sijoną, baltus marškinius bei juodą švarkelį, užsimoviau juodus batus, pasiemiau telefoną pažiūrėjau į valandas, dar buvo tik 6:30, išėjau iš namų gerokai ankšciau, buvo rytas
neskubėjau, norėjau paskutinį kartą prieš skausmą pasimėgauti vienatvę ir įkvėpti šviežaus bei šalto ryto oro... Tas jausmas toks geras, taip tylu nieko nėra, manęs irgi neturetu būti,
tačiau aš čia. Einu labai lėtai, kekvienas įkvėpemimas tyro oro, suteikią man vilties, galbūt šiais metais, viskas bus kitaip...Galbūt...
Lėtai nuėjau iki stoteles, atsisėdau ant suoliuko pasiemiau telefoną iki autobuso buvo likusios 30 minučių, tad nusprendžiau pasimti ausines ir pasinerti į kitokį pasaulį, į muzikos pasaulį...Lėtai užmerkiau akis, kai staiga atvažiavo autobusas, laikas praėjo laukiant jo taip greitai, lyg vienas mirktelėjimas.
Isėdau į autobusą, nors rugsėjo pirma, atrodė taip tuščia, apsidairiau aplink save, autobuse buvo tik viena mergaitė su didelę raudoną rožę
ir keletas senyvų žmonių.
Keista...
Išlipau iš autobuso, ir pradėjau eiti iki mokyklos, rytas buvo vėsus, bet toks oras man yra tiesiog puikus. Aš jau čia, seni klasisokai, ir kiti žmonęs..Niekas manęs
nemato, keistą kaip dar netapau pajuokos obijektu. Viskas pokolkas gerai, gal net per gerai... Užmerkiau akis, giliai įkvepiau ir žengiau žingsi vieną tada kitą
artėjau prie savo klasės... Jau girdėjau klasės merginu juoką..Pamačiau nepažystama vaikiną, hm gal naujokas? Su akiniais, gal moksliukas? Ai nesvarbu, nusisukau ieškojau akimis kur
galėčiau atsisėsti. Pajaučiau ranką ant peties :
- Labas
Hm? Minyse pagalvojau, tikriausiai sumaiše mane su kažkuo. Letai atsisukau.
- Am, labas? Pasitikslinau ir keistai pažvelgiau į jį, juk su manim niekas nebendrauja, pagalvojau mintyse.
- Labas, labas jis mielai nusišypsojo.
- Kažko reikia? Ew, nesišypsok man, tikriausiai atėjo pasityčiot iš manęs, tiek to.
- Aš čia naujokas, dar nieko nepažystu, tu atrodei viena tai priėjau prie tavę, lauki kažko? Beto mano vardas Haris.
-Jo,jo laukiu žinomą...Mano vardas Mariana, draugai mane vadiną Mari.. Draugai? Mariana ką tu čia šneki, tu tokių neturi...
- Malonu buvo susipažinti, nebetrukdysiu lauk savo draugiu Mariana. Ir vėl tapati šypsena.
- Ate.
- Iki
Nu va, šaunuolė Marianą, tu taip niekada nesusirasi draugų, nenuostabu, kad visi iš tavęs tyčiojasi, tu net nemoki bendrauti, mintys ir vėl mane kankiną.
Nesvarbu visi šitie žmones vienodi, jis taip pat toks. Kam tie draugai.
Man dabar reikią tik vieno...O štai ! Laisvas suoliukas, pagaliau galėsių atsisėsti, kojos mane žudo.
Pagaliau aš sėdžių, mano svajones pildosi...
Visi jau susirinko, reikia eiti prie savo klases...Kodel?
- Labas Mari !!
Jez, ir vėl ji..Mergina neduodanti man ramybes jau nuo senų laikų, net pradinėse klasėsę ji iš manęs tyčiodavosi.
- Labas, labas Lora. Dek pragare...
- Ką??
Velnias, ar aš tai pasakiau garsiai??!
- Mariana kaip drįsti?! Prisidirbai.
O ir Džonas čia, tai Loros vaikinas, na ką dabar jau tikrai prisidrbau...
Viskas baigėsi, galimą eiti namo.
Pagaliau ištrūkau iš ten, dabar galių ramiai eiti į kavinę paskaityti knygą.
- Atsiprašau, bet mes jau užsidarome.
Užsidarote? Mintyse pakartojau darbuotojos žodžius,tai kiek dabar valandų?
Pažvelgiau pro langą, tamsu...Jau dešimta vakaro!? Kaip aš čia ilgai prabuvau..
- Ai, taip, taip jau einu.
Ejau link namų kai staiga mane užpluole,ir pradėjo mušti, aš parkritau ant žemes, sipriai susitrenkiau tačiau dar galėjau blaiviai mąstyti..Bandžiau
ižiūrėti veidą, tai Džonas! Jis man keršija, už Lora.
Staiga atsiminiau, jog turių pipirinių dujų švarko kišenėje, greitai isitraukau ir panaudojau tai prieš ji, turėjau keletą sekundžiu pabėgti, tad lėkiau
neatsisukdama, gal jis manęs net nesivyjo, bet nenorėjau rizikuoti.
Gryžus namo buvau tokia purvina. Greitai nusimečiau drabužius ir ėjau į vonią. Buvo daug sužeidimų ant rankų, koju, pilvo tačiau labiausiai skaudėjo
nugarą, nes pargriuvau..Bandžiau atsipalaiduoti šiltame vandenyje ir vėl mintys mane užpuole.
Ir vėl tai vykstą mokykloje..Kodėl? Kodėl aš? Maniau viskas pasikeitė, dėje....Ašara viena po kitos riedėjo mano skurostais...Užmerkiau akis ir panėriau
po vandeniu, svarščiau gal tiesiog viską užbaigti? Bet tam esu per silpna, net to nesugebu, bijau mirti, bent jau ne dabar kai prižadėjau močiutei ir tėvams
išlikti stipri ir nepasiduoti..Dar vis po vandeniu kai išgirdau durų skambutį, man pradėjo trūkti oro ir per kūną perbėgo šiurpuliukai...
Staigiai išnirau, gal man tiesiog pasigirdo? Ne ! Ir vėl.
Nejaugi tai Džonas ! Negi jis surado kur gyvenu? Atargiai išlipau iš vonios, užsidėjau pižamą ir plaukus apsiviniojau rankšluoščiu. Ir vėl skambutis į duris !
Tyliai nuėjau iki durų, pažiūrėjau pro akutę, bet ten buvo Eleonorą iš vaikų teisių, tačiau ką ji veikia tokiu metu prie mano durų?
Atidariau lėtai duris lyg tikėdamasi kažko blogo, lyg tai būtų svetimas žmogus, ne ji.
- Labas vakaras, Mariana.
-Am...Labas vakaras.
- Atsiprašau jeigu sutukdžiau, tačiau eidama iš parduotuves kuri dirbą visą parą, mačiau merginą bėgančia nuo kažko, tad užsukau pažiūrėti ar tau viskas gerai
-Ne, ne man viskas gerai...Stengiausi šypsotisir neatrodyti išsigandus.
-Gerai tada labos Mariana
- Viso gero, ponią Eleonorą.
Uždariau ir užrakinau duris, kodėl? Kodėl aš jai nepasakiau jog ne, man ne viskas gerai, jog Džonas mane muše....
Na tiek to, einu miegoti...