Nesišvaistyk pažadais. Geras patarimas. Tačiau dabar būtų per vėlu jo paklausyti.
Išeidama vakare iš namų, skubiai sumurmėjau šeimai, kad netrukus grįšiu. Tik nepasakiau iš kur.
Aš ir pati nežinau. Čia kvepia neviltimi, meile ir užuojauta. Ir tulpėmis. Juk niekas ir negalėtų nuspėti šios vietos vien iš kvapo.
Vaizdas? Vaizdas labai keistas: dažniausiai matau dalykus, kurie man nutiko. Ir gerus, ir blogus. Visus.
Bet be viso šito būna šalta, juoda tuštuma. Čia nėra nieko, ko galėčiau paklausti, kur man eiti ar apskritai, kur aš esu.
Tylėsi, tada, kada kalbėsi ir kalbėsi tada, kada nutilsi. Man šitie žodžiai netinka. Žmonės iš prisiminimų, kad ir ką bedaryčiau: rėkčiau, šnabždėčiau ar verkčiau - manęs negirdi.
Viskas lyg stebėčiau begarsį, senovinį, sulėtintą filmą. Jeigu tai tęsis ilgiau, nei iki šiol - išprotėsiu.
Bet ką bandau apgauti? Manau, kad aš jau išprotėjusi. Jau kuris laikas krentu tuštumoje - esu besvorė.
Na, bent jau dabar matau kažkokią saulę. Kažkas naujo. Tiesiu ranką link jos, tačiau saulė apkabina akiduobes ir viskas stagiai, palaipsniui ryškėja, šviesėja.
Vokai atsiplėšia. Širdis dunksi mano krūtinėje. Girdžiu savo pulsą. Įkvėpiu oro, lyg to nebūčiau dariusi visą amžinybę ir pajuntu kaip gyvastis pradeda keliauti mano venomis ir nervais. Iš pasalų šmėsteli pirmoji mintis:
Aš gyva.
